Popiežiaus žinia maldos už kūriniją dienos proga

Popiežius Pranciškus
Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai 

2022 m. rugsėjo 1-oji

Brangūs broliai ir seserys!

„Įsiklausyk į kūrinijos balsą“ – tokie yra šių metų Kūrinijai skirto laikotarpio tema ir kvietimas. Ekumeninis laikotarpis prasideda rugsėjo 1-ąją Pasauline maldos dėl rūpinimosi kūrinija diena ir baigiasi spalio 4-ąją Šv. Pranciškaus švente. Tai ypatingas metas visiems krikščionims kartu melstis ir rūpintis mūsų bendraisiais namais. Iš pradžių įkvėptas Konstantinopolio ekumeninio patriarchato, šis laikas yra galimybė skatinti mūsų „ekologinį atsivertimą“ – šventojo Jono Pauliaus II paragintą atsivertimą, kaip atsaką į „ekologinę katastrofą“, kurią dar 1970 m. numatė šventasis Paulius VI [1].

Jei išmokstame į jį įsiklausyti, pastebime savotišką kūrinijos balso disonansą. Viena vertus, tai saldi giesmė, šlovinanti mūsų mylimą Kūrėją, kita vertus, – gailus šauksmas skundžiantis dėl blogo žmonių elgesio.

Saldi kūrinijos giesmė kviečia mus praktikuoti „ekologinį dvasingumą“ (enciklika Laudato si', 216), dėmesingą Dievo buvimui gamtos pasaulyje. Tai kvietimas grįsti savo dvasingumą „meilės kupinu suvokimu, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę“ (ten pat, 220). Ši šviesi patirtis ypač sustiprina Kristaus mokinių suvokimą, kad „visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko,  kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Šiuo Kūrinijos laikotarpiu vėl melskimės didžiojoje kūrinijos katedroje, gėrėdamiesi „didingu kosminiu choru“ [2], kurį sudaro nesuskaičiuojama daugybė kūrinių, giedančių Dievo šlovę. Prisijunkime prie šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmės: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija“ (plg. „Saulės giesmė“). Kartu su psalmininku giedokime: „Visi, kas gyvas, tešlovina Viešpatį!“ ( Ps 150, 6).

Deja, šią saldžią giesmę lydi kartus šauksmas. Arba, tiksliau, karčių aimanų choras. Pirmiausia šaukia mūsų sesuo, motina žemė. Ji dejuoja ir maldauja, kad liautumės piktnaudžiavę ja ir sustabdytume jos naikinimą. Taip pat šaukia įvairūs kūriniai. Jie pajungti „despotiškam antropocentrizmui“ (Laudato si', 68), kuris yra Kristaus centrinio vaidmens kūrinijoje priešingybė, todėl išnyksta gausybė gyvybės rūšių, visiems laikams nustodamos giedoti Dievui šlovinimo giesmes. Tačiau šaukia taip pat ir patys vargingiausieji tarp mūsų. Dėl klimato krizės labiausiai kenčia neturtingieji, nes sausros, potvyniai, uraganai ir karščio bangos vis dažnėja ir intensyvėja. Taip pat šaukia ir mūsų broliai bei seserys iš autochtonų tautų. Dėl grobuoniškų ekonominių interesų jų protėvių žemės grobiamos ir niokojamos iš visų pusių, o jų „šauksmas kyla į dangų“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Querida Amazonia, 9). Galiausiai šaukia mūsų vaikai. Jausdami trumparegiško egoizmo grėsmę jaunuoliai su nerimu prašo mūsų, suaugusiųjų, padaryti viską, kas įmanoma, kad užkirstume kelią mūsų planetos ekosistemų žlugimui arba bent jau jį apribotume. 

Įsiklausę į šiuos skausmingus šauksmus, privalome atgailauti ir keisti ydingą gyvenimo būdą bei sistemas. Evangelijos raginimas „atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė!" (Mt 3, 2), kviečiantis į naują santykį su Dievu, reiškia taip pat kitokį santykį su kitais žmonėmis bei kūrinija. Mūsų bendrų namų būklės blogėjimui reikia skirti tiek pat dėmesio, kiek ir kitiems pasauliniams iššūkiams, pavyzdžiui, rimtoms sveikatos krizėms ir kariniams konfliktams. „Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antraeilis krikščioniškosios patirties aspektas“ (Laudato si', 217).

Kaip tikėjimo žmonės jaučiamės dar labiau atsakingi už tai, kad kasdien elgtumės atsiliepdami į raginimą atsiversti. Tačiau tai nėra tik individualus dalykas: „Ekologinis atsivertimas, kurio reikia ilgalaikei kaitos dinamikai sukurti, sykiu yra bendruomeninis atsivertimas“ (ten pat, 219). Atsižvelgiant į tai, tautų bendruomenė taip pat raginama kuo labiau bendradarbiauti, ypač aplinkosaugos klausimams skirtuose Jungtinių Tautų Organizacijos susitikimuose.

2022 m. lapkritį Egipte vyksiantis COP27 aukščiausiojo lygio susitikimas klimato kaitos klausimais – tai dar viena galimybė kartu skatinti veiksmingą Paryžiaus susitarimo įgyvendinimą. Būtent dėl šios priežasties neseniai nurodžiau, kad Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybės vardu prisijungtų prie JT bendrosios klimato kaitos konvencijos ir Paryžiaus susitarimo, vildamasis, jog „XXI a. žmoniją ateinančios kartos prisimins kaip tą, kuri dosniai ėmėsi savo didelės atsakomybės“ (ten pat, 165). Pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslą – apriboti temperatūros kilimą iki 1,5°C yra gana sudėtinga, todėl reikia, jog visos valstybės atsakingai bendradarbiautų ir pateiktų platesnio užmojo klimato planus arba nacionaliniu lygmeniu nustatytus įnašus, kad kuo skubiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų iki nulio. Tai reiškia, jog būtina „perkeisti“ vartojimo ir gamybos modelius, taip pat gyvenimo būdą, kad būtų labiau gerbiama kūrinija ir visų dabartinių bei būsimų tautų integralus žmogiškasis vystymasis, grindžiamas atsakomybe, apdairumu ir (arba) atsargumu, solidarumu, rūpinimusi vargšais ir būsimomis kartomis. Visa tai turi būti grindžiama žmogaus ir aplinkos sandora, kuri mums, tikintiesiems, atspindi „Dievo, iš kurio esame kilę ir link kurio keliaujame, kūrybinę meilę“ [3]. Vykstant šiam perėjimui, negalima pamiršti teisingumo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į darbuotojus, kurie labiausiai nukentėjo nuo klimato kaitos poveikio.

Savo ruožtu gruodžio mėnesį Kanadoje vyksiančiame COP15 aukščiausiojo lygio susitikime biologinės įvairovės klausimais vyriausybėms bus suteikta svarbi galimybė priimti naują daugiašalį susitarimą, kad būtų sustabdytas ekosistemų naikinimas ir rūšių nykimas. Pagal senovės jubiliejinių metų išmintį mums reikia „prisiminti, sugrįžti, pailsėti ir atkurti“ [4]. Kad sustabdytume tolesnį biologinės įvairovės, Dievo mums duoto „gyvybės tinklo“, nykimą, meldžiamės ir raginame tautas susitarti dėl keturių pagrindinių principų: 1) sukurti aiškų etinį pagrindą permainoms, kurių reikia biologinei įvairovei išsaugoti; 2) kovoti su biologinės įvairovės nykimu, remti jos išsaugojimą bei atkūrimą ir tvariai tenkinti žmonių poreikius; 3) skatinti visuotinį solidarumą atsižvelgiant į tai, kad biologinė įvairovė yra visuotinis bendrasis gėris, reikalaujantis bendro įsipareigojimo; 4) sutelkti dėmesį į pažeidžiamus žmones, įskaitant tuos, kurie labiausiai nukenčia nuo biologinės įvairovės nykimo, pavyzdžiui, autochtonų tautas, pagyvenusius žmones ir jaunimą.

Kartoju: „Dievo vardu prašau didžiųjų kasybos, naftos, miškininkystės, nekilnojamojo turto, žemės ūkio verslo įmonių nustoti naikinti miškus, pelkes ir kalnus, liautis teršti upes ir jūras, nustoti nuodyti žmones ir maistą“ [5].

Negalima nepripažinti, kad ekonomiškai turtingesnės valstybės, kurios per pastaruosius du šimtmečius labiausiai teršė aplinką, turi „ekologinę skolą“ (Laudato si', 51); dėl to jos privalo imtis platesnio užmojo veiksmų tiek COP27, tiek COP15 konferencijose. Tam reikia ne tik ryžtingų veiksmų savo vidaus teritorijose, bet ir laikytis pažadų teikti finansinę ir techninę paramą ekonomiškai skurdesnėms šalims, kurioms jau dabar tenka didžiausia klimato krizės našta. Taip pat reikėtų skubiai apsvarstyti galimybę teikti papildomą finansinę paramą biologinei įvairovei išsaugoti. Ekonomiškai mažiau turtingoms šalims taip pat tenka didelė, bet „diversifikuota“ atsakomybė (plg. ten pat, 52); kitų šalių delsimu niekada nevalia pateisinti savo neveiklumo. Mums visiems būtina veikti ryžtingai. Mes artėjame prie „lūžio taško“ (plg. ten pat, 61).

Šiuo Kūrimo laikotarpiu melskimės, kad COP27 ir COP15 aukščiausiojo lygio susitikimai suvienytų žmonijos šeimą (plg. ten pat, 13) ir ryžtingai spręstų dvigubą klimato ir biologinės įvairovės mažėjimo krizę. Prisimindami šventojo Pauliaus raginimą džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15), verkime kartu su karčiai aimanuojančia kūrinija, įsiklausykime į jos šauksmą ir atsiliepkime darbais, kad mes ir būsimos kartos galėtume toliau džiaugtis saldžia kūrinijos gyvybės ir vilties giesme. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. liepos 16 d., Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos minėjimas

Pranciškus

[1] Plg. Kalba Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO), 1970 m. lapkričio 16 d. 
[2] Šv. Jonas Paulius II. Bendroji audiencija, 2002 m. liepos 10 d. 
[3] Kalba susitikimo „Tikėjimas ir mokslas: kelyje į COP26“ׅ dalyviams (2021 m spalio 4 d.).
[4] Žinia Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai (2020 m. rugsėjo 1 d.).
[5] Popiežiaus Pranciškaus vaizdo žinia IV Pasaulinio liaudies judėjimų susitikimo proga (2021 m. spalio 16 d.).