Popiežius Kanadoje: visiems mums reikia gydančio Jėzaus vandens

Tai istorinė piligriminė čiabuvių maldos vieta, kurią pirmieji misionieriai pavedė Šv. Onos globai. Popiežiaus apsilankymas neatsitiktinai įvyko liepos 26-ąją – šią dieną liturgijoje minimi Jėzaus seneliai šv. Joakimas ir Ona, tą pačią dieną vyksta tradiciniai Šv. Onos ežero atlaidai, kuriuose paprastai dalyvauja tūkstančiai čiabuvių katalikų iš visos Kanados ir JAV šiaurės vakarų.

Popiežius Šv. Onos ežero pakrantėje kryžiaus ženklu palaimino visas keturias pasaulio puses, ežerą, atlaidų dalyvius ir vadovavo Žodžio liturgijai, pasakė homiliją.

Žodžio liturgijos skaitiniai iš Senojo ir Naujojo Testamentų priminė, kad vanduo – gyvybės ir dvasios gaivintojos simbolis. Pasak pranašo Ezekielio, visa, kas gyva ir juda, gauna gyvybę iš vandens, visa tampa sveika, gyvuoja (plg. Ez 47), o Jėzus sako: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7).

Popiežius homilijoje Šv. Onos ežerą, kuris yra maždaug šeštadaliu didesnis už Drūkšius, didžiausią Lietuvos ežerą, palygino su Galilėjos ežeru, prie kurio įvyko daug reikšmingų ir svarbių Jėzaus gyvenimo ir mokymo įvykių. Popiežius prisiminė, kad Jėzus prie Galilėjos ežero, periferinio prekybos ir tautų susitikimo centro, mokė apie dangaus karalystę ir paskelbė pasauliui revoliucingus dalykus: jei tave užgavo, atsuk antrą skruostą; mylėkite savo priešus; gyvenkite brolybėje, kad būtumėte dangiškojo Tėvo vaikai; Dievas Tėvas leidžia, kad saulė tekėtų blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (plg. Mt 5).

„Būtent Galilėjos ežeras pavirto negirdėto brolybės skelbimo vieta – revoliucijos be mirusiųjų ir sužeistųjų, meilės revoliucijos vieta!“ – sakė popiežius.

Kalbėdamas apie per piligrimystę prie Šv. Onos ežero jį lydėjusį čiabuvių mušamų būgnų skambėjimą, Pranciškus sakė, kad šis aidas per amžius sujungia skirtingas Kanados autochtonų tautas, o ypač sugrąžina mus į anuos laikus – pas Jėzų prie Galilėjos ežero.

„Mušamų būgnų skambesys primena, kad brolybė yra tikra, kai suvienija toli esančius, kai iš Dangaus į Žemę siunčiama vienybės žinia nebijo skirtingumų ir kviečia į bendrystę, kad kartu vėl iš naujo pradėtume kelionę, nes visi esame keliaujantys piligrimai“, – sakė popiežius.

Čiabuviai piligrimai, pagal seną tradiciją, siekiančią ikikrikščioniškus laikus, kai vietinės tautos Šv. Onos ežerą dar vadindavo Wakamne – „Dievo ežeru“, arba „Dvasios ežeru“, paprastai tyliai meldžiasi įbridę į ežero vandenį. Anot popiežiaus, tai veiksmas, galintis padėti atrasti Dievo Žodį. Pranašas Ezekielis primena, kad iš šventyklos ištryškęs vanduo Dievo tautai suteikia gyvybės, ją išgydo. Ir Jėzus prie Galilėjos ežero „pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis“ (Mk 1). Mes taip pat pasijuskime esantys su Jėzumi prie ežero, paragino Pranciškus, primindamas Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11). „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7).

„Visiems mums reikia Jėzaus, sielų ir kūnų gydytojo“, – sakė popiežius, kviesdamas su juo melsti Viešpatį: „Viešpatie, kaip žmonės Galilėjos ežero pakrantėje nebijojo šauktis tavęs, taip ir mes šį vakarą ateiname pas tave su savo vidiniu skausmu. Tau atnešame savo išsekimą ir vargą, mūsų brolių ir seserų čiabuvių patirtas smurto traumas. Šioje palaimintoje vietoje, kur viešpatauja darna ir taika, tau pristatome mūsų istorijos disonansus, siaubingus kolonizacijos padarinius, nepanaikinamą daugelio šeimų, senelių ir vaikų skausmą. Padėk mums užgydyti savo žaizdas. Kliaujamės tavimi ir šaukiamės tavo Motinos ir ypač tavo senelės šv. Onos“, – kalbėjo Pranciškus.

Sakydamas homiliją popiežius palygino Gvadalupės Dievo Motinos apsireiškimo engiamiems Lotynų Amerikos čiabuviams ir šv. Onos tarpininkavimo šiaurės Amerikos čiabuviams svarbą. Anot Romos vyskupo, Kanadoje įkultūrinimas vyko per šv. Oną –susivienijo čiabuvių tradicijų grožis ir tikėjimas, suformuotas Jėzaus senelės išminties. Patikinęs, kad būtent motinų ir senelių dėka tikėjimas visuomet būdavo perduodamas jaunosioms kartoms, popiežius paminėjo vieną iš čiabuvių tautų Kanadoje skriaudų – iš motinų ir senelių atimtą galimybę perduoti tikėjimą gimtąja kalba savo kultūrinėje erdvėje. Tai, kad jos negalėjo to daryti, anot popiežius, yra tikra tragedija. Tačiau jis pridūrė, kad motinų ir senelių dalyvavimas Šv. Onos ežero piligrimystėje liudija apie jų atsparumą, ryžtą pradėti iš naujo: „Tai gydymo piligrimystė, širdžių atvėrimas Dievui, kuris atgaivina buvimo bendruomene savastį“, – sakė popiežius.

Kreipdamasis į visus tikinčiuosius, ne tik į čiabuvius, Pranciškus ragino susimąstyti tiek apie visiems reikalingą gydymą, tiek apie konkrečią pagalbą čiabuvių tautoms:

„Dabar mums visiems, kaip Bažnyčiai, reikia gydymo: pasveikimo nuo pagundos užsidaryti savyje, rinktis institucijos gynimą, o ne tiesos ieškojimą, teikti pirmenybę pasaulietinei valdžiai, o ne evangelinei tarnystei.“

„Kristus, kuris išgydo ir paguodžia gyvuoju savo Dvasios vandeniu, Evangelijos žodžiais tariant, prašo, kad ir iš mūsų vidaus plūstų gyvojo vandens srovės“ (plg. Jn 7). Tačiau ar mokame numalšti brolių ir seserų troškulį, klausė Pranciškus. Ar savęs paklausiame, ką darau dėl tų, kuriems reikia mano pagalbos? Kaip padedu čiabuvių populiacijoms, prisiminęs jų patirtus išgyvenimus ir skausmą? Ar darau ką nors konkrečiai? Ar mane sujaudina jų pasakojimas? Ar leidžiu, kad jis mane paveiktų? Ar klausau Jėzaus, kviečiančio pradėti iš naujo, daryti daugiau, žodžiu, mylėti?

Žodžio liturgijos homilijoje Pranciškus išsakė troškimą, kad Bažnyčios ir čiabuvių tautų ryšiai būtų tokie glaudūs, kaip jų spalvingų tautinių drabužių juostos. Popiežius prašė Viešpaties pagalbos žengti pirmyn gijimo procese ir kad ateityje jis dar labiau atgaivintų ir atnaujintų, bei meldė, kad Jėzaus seneliai šv. Joakimas ir Ona palaimintų šį ėjimą. (SAK / Vatican News)