Jonas Paulius I – popiežius, manęs nesąs tam pasirengęs
Pavasarį Vatikano leidyklos išleistame popiežiaus Luciani mokymo tome – (Il Magistero. Testi e documenti di un pontificato, 2022, 472 p.) – pristatomas kur kas pilnesnis popiežiaus profilis. Anot beatifikacijos bylos vicepostulatorės S. Falasca, jis liudija apie daugialypę asmenybę, kuri yra kur kas sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Vatikano Jono Pauliaus I fondo vicepirmininkė, ne vieno veikalo apie Joną Paulių I – Albino Luciani autorė, ragino neapsiriboti vien tik „besišypsančio popiežiaus“ kliše. Jonas Paulius I, žaibiškai trumpai pabuvęs popiežiaus soste – iš viso tik 34 dienas! – buvo bene pirmasis naujųjų laikų popiežius, gebėjęs kalbėti ir kalbėjęs be trafaretų. Pasak S. Falasca, jis popiežiškojoje Petro tarnystėje „įdiegė meną bendrauti be įmantrybių, atskleisti Evangelijos tiesą, kuria pats gyveno“.
Minėtame veikale apie popiežiaus Jono Pauliaus I mokymą skelbiami ne tik oficialūs dokumentai ir kalbų tekstai, bet ir asmeniniai popiežiaus užrašai – pontifikato dienoraštis, kuriame Papa Luciani užrašydavo dienos įspūdžius ir mintis. Jonas Paulius I iš karto nepaleido konklavos dalyvių, o sukvietė visus kardinolus, kad su jais pasidalytų savo išrinkimo įspūdžiais ir paprašytų jų pagalbos vadovaujant Bažnyčiai. Tiesia kalba, be parengto teksto, neslėpdamas vidinių emocijų, naujas popiežius save pavadino „pasigailėjimo vertu žmogumi, nepasirengusiu tokiam uždaviniui“. Jis nuoširdžiai atviravo, kad tam tikra prasme apgailestauja negalįs sugrįžti į „mažojo apaštalavimo kelią, kuris man taip patikdavo. Visada turėjau mažas vyskupijas – Vittorio Veneto – maža, taip pat Venecija – didinga savo istorija, bet maža. Mano darbas buvo vaikai, darbininkai, ligoniai, pastoraciniai vizitai. Aš nebegalėsiu atlikti šito darbo, bet jūs galite tai padaryti. Neturite galvoti vien tik apie savo vyskupijas“.
„Pasigailėkite vargšo naujo popiežiaus, kuris tikrai nelaukė būti pašauktas į šią vietą. Stenkitės jam padėti, stenkimės kartu paliudyti pasauliui vienybę, kartais net kai ką paaukodami. Mes juk galime viską prarasti, jei tik pasaulis nematys mūsų tvirtai vieningų.“
Kreipdamasis į jį išrinkusius ir į konklavoje nedalyvavusius kardinolus popiežius Jonas Paulius I sakė puikiai suprantąs Bažnyčiai pamatinį komunikavimo uždavinį. Apie tai jis kalbėjo pasakęs kardinolams tokį anekdotą:
„Kardinolas D. Mercier kartą pasakė: „Jei mums dabar prisistatytų šv. Paulius, jis be abejonės būtų žurnalistas“. Į tai atsiliepdamas, Paryžiaus laikraščio La Croix bendradarbis Pierre l’Ermite atsakė: „Na, ne, eminencija! Jei ateitų šv. Paulius, jis būtų ne tik žurnalistas, bet ir Reuterio agentūros direktorius“. O aš jums šiandien štai ką norėčiau pridurti, – tęsė naujas popiežius kardinolams – ne tik Reuterio direktorius! Šv. Paulius šiandien nueitų gal būt pas Italijos, ar pas amerikiečių NBC televizijos generalinį direktorių ir paprašytų suteikti jam kiek nors vietos transliacijose.“
1978 m. rugsėjo mėnesį popiežius Jonas Paulius I per keletą bendrųjų audiencijų ir maldos susitikimų liudijo tokį pat tiesioginį ir nuolankų bendravimo stilių, kuris to meto Bažnyčioje buvo absoliuti naujiena. Vienoje kalboje, sveikinamas moksleivius mokslų metų pradžios proga, su ironija pasakė: „Jei būčiau žinojęs, kad tapsiu popiežiumi, būčiau daugiau mokęsis“. Kitą kartą patikino, jog „priešais Dievą turime jaustis kaip maži. Kai sakau „Viešpatie, tikiu!“, nesigėdiju jaustis taip, tarsi mažas vaikas priešais savo motiną. Vaikas tiki motina. Aš tikiu į Viešpatį ir į tai, ką jis apreiškė“.
Visose Vatikano II Susirinkimo sesijose dalyvavęs, bet kalbų jose nepasakęs popiežius patikino, kad „Susirinkimas yra šuolis į priekį, tačiau jo doktrina tikra ir nekintanti“. Atsisakęs monarchinio vadovavimo ir kalbėjimo būdo, kaip ir triaukštės karūnos, rugsėjo 28 d., Papa Luciani nelauktai mirė nuo širdies priepuolio naktį savo lovoje Vatikane.
Popiežius Pranciškus, kuris rugsėjo 4 d., vadovaus Jono Pauliaus I beatifikacijos apeigoms Romoje, aukščiau minėto veikalo pratarmėje parašė apie savo pirmtaką, kad jis turėjo „krikščionių tautos, kuriai priklausė, tikėjimą ir tai leido jam pranašiškai žvelgti į pasaulio žaizdas ir blogybes“. Pasak kardinolo P. Parolino, Vatikano Jono Pauliaus I fondo pirmininko, išleistas naujas veikalas „yra tarsi kasykla, kurioje galima pradėti kasti aukso klodus, galinčius praturtinti mūsų laiką“. (SAK / Vatican News)
