Jonas Paulius I: ugdytojas, tikintis jaunuolių galimybėmis
Kun. Albino Luciani dvidešimt vienerius metus, nuo 1937 iki 1958 m., dėstė Beluno kunigų seminarijoje vidurinių mokyklų moksleiviams ir teologijos studentams. Tuo pat metu nevengė pastoracinio darbo mieste ir įvairiose Beluno ir Feltrės vyskupijos parapijose, ypač jaunimo sielovados sferoje.
Po jaunimo rekolekcijų 1943 m. vienoje Feltrės miestelio parapijoje jaunimo grupės per savo sielovados vadovus vis dažniau kreipdavosi į jį, kviesdamos vadovauti jaunimo kultūrinės ir dvasinės formacijos susitikimams. Labiausiai džiaugėsi Beluno katedros jaunimo grupė – apie trisdešimt jaunuolių – savo dvasios vadovu turėdama don Albino. A. Luciani su jais susitikdavo kas savaitę, siūlydamas plačios apimties religinės kultūros programą: vykdavo maldos susitikimai, kurių centre – sakramentinis gyvenimas, iškylos pėsčiomis ar dviračiais, pedagoginiai susitikimai seminarijos koplyčioje, katedros kriptoje ar parapijų patalpose.
Vyskupijos dvasininkai prašydavo kun. A. Luciani patarimų ir nurodymų jaunimo sielovados tema. Viename laiške Agordo kapelionui A. Luciani rašė, kad stengsis kiek galėdamas jam padėti, pasiūlė semtis žinių iš žinomų autorių, ne vien katalikų, bet ir protestantų veikalų, kapelionui pateikė ilgoką literatūros sąrašą, siūlėsi padėti įsigyti anuomet, Antrojo pasaulinio karo metu, sunkiai gaunamų knygų ir žurnalų, ragino rinktis ypač tokius autorius, kurie, kaip vengrų vyskupas Tihameris Totasas, daug metų dirbęs jaunimo sielovadoje, „žino jų poreikius ir skonį, dėsto paprastai ir aiškiai, stengiasi sužadinti ne tiek atmintį ir protą, kiek širdį ir įstengia prie jos prisiliesti“. Don Albino ramino jauną kunigą, laiške prašė neprarasti vilties: „Įgyk šiuos du dalykus, – rašė A. Luciani, – pirma, didelę autentišką meilę jaunimui ir, antra, antgamtinį gėrį. Pirmasis leis tau rasti būdą, kaip bendrauti su jaunuoliais, suteiks drąsos be baimės pasiaukoti ir įveikti neišvengiamas iliuzijas. Antrasis užtikrins Dievo palaiminimą, be kurio, patikėk, gali pelnyti šlovę, simpatijas, garsą, bet vaisių bus nedaug arba išvis jokių“.
Laiškas liudija, kad vyskupijoje kun. A. Luciani jau garsėjo kaip kompetentingas jaunimo ugdytojas – į jį buvo kreipiamasi patarimų. A. Luciani 1947 m. apsigynė daktaro disertaciją Grigaliaus universitete apie kun. A. Rosmini – autorių, kurio veikalai buvo patekę į Bažnyčios draudžiamų knygų indeksą. 1948 m. kun. A. Luciani buvo paskirtas Beluno vyskupijos generaliniu provikaru ir katechetikos centro direktoriumi, o 1954 m. – generaliniu vikaru. 1949 m. išleido veikalą apie katekizavimo metodiką „Katechetika trupinėliais“. Italijoje veikalas ir šiandien imamas pavyzdžiu, kaip rengti katechetinius susitikimus su vaikais parapijose.
Apie don Albino metodą papasakojo vienas buvęs jo jaunimo grupės narys: jis dažnai naudojo dialogo metodą, jo žodynas buvo paprastas, pavyzdžiai – praktiški. Niekada nesusidarydavo įspūdis, kad esame klausinėjami – vykdavo pokalbis. Jis norėjo, kad patys rengtume pamokas, pratino viešai kalbėti, rašyti užduotomis temomis. Nors vaikai prisibijojo kalbėti viešai salėje susirinkusiems savo bendraamžiams, jis drąsino, kad toks uždavinys atitinka vaikų galimybes.
Kun. A. Luciani skatino jaunimą skaityti spaudą, sekti politikos naujienas. 1955 m. jis įkūrė Beluno kino klubą pagal Italijoje pokaryje paplitusį populiarų kino forumų modelį. Po filmo peržiūros vykdavo diskusija, A. Luciani ugdė jaunuolius perskaityti kiną iš meninės, techninės ir kultūrinės perspektyvų. Vieną viešą forumo konferenciją A. Luciani surengė Beluno kunigų seminarijos salėje, pranešimą apie kiną, kaip moralinę tikrovę, skaitė kino forumų Italijoje pradininkas, belgas domininkonas t. Felixas Morlionis, dirbęs kartu su garsiais režisieriais Roberto Rossellini ir Federico Fellini.
Svarbus A. Luciani ugdymo aspektas, kurio jis niekada neapleisdavo jaunimo formacijoje, buvo išpažintis ir dvasinis vadovavimas. Don Albino pabrėždavo pasirinkimo laisvę, kartu ragindavo per maldą ir susikaupimą vadovautis Šventuoju Raštu arba šventųjų gyvenimais. Beatifikacijos bylos dokumentuose paliudyta, kad kun. Albino Luciani, būsimas vyskupas ir popiežius, išpažinčių klausydavosi klausykloje, o dvasinio vadovavimo klausimais jis priimdavo ganomuosius savo raštinėje kunigų seminarijoje. Albino Luciani mokėjo pagarbiai nuteikti žmones, o paskui primindavo, kad gautus patarimus pakartotų priešais Eucharistiją. Don Albino ypač ragindavo atgailautojus, kad pamaldžiai gręžtųsi į Švč. Mergelę Mariją. (SAK / Vatican News)
