Popiežiaus, Kenterberio arkivyskupo ir Škotijos Bažnyčios moderatoriaus spaudos konferencija

Kunigai nužudyti, jų žmonos, išprievartavus, taip pat

Arkivyskupas J. Welby trumpai apžvelgė, kaip gimė ekumeninės kelionės į Pietų Sudaną sumanymas ir koks banguotas buvo jo įgyvendinimas. Pasak arkivyskupo, jis su žmona Pietų Sudane apsilankė 2014 sausio mėnesį, po penkių savaičių nuo pilietinio karo pradžios. Jie atskrido į nedidelį Boro miestą ir jau prie oro uosto įvažiavimo pamatė pirmuosius lavonus: žuvusių, mirusių ir nepalaidotų žmonių buvo apie penkis tūkstančius. Jau patruliuojant JT taikdariams, nuvyko į katedros: visi joje tarnavę anglikonų kunigai buvo nužudyti, jų žmonos išprievartautos ir vėliau taip pat nužudytos. Tai buvo kraupi situacija. Pakeliui į namus, pasak anglikonų arkivyskupo, jis su žmona pajuto gilų troškimą kažką padaryti. Apie tai pradėjo kalbėti, viename iš reguliarių susitikimų, su popiežiumi Pranciškumi ir tokiu būdu išsivystė rekolekcijų krašto lyderiams Vatikane sumanymas. 2016 metais jo ir Vatikano komandos nuvyko į Pietų Sudaną ir kartu organizavo kelionę. Jo žmona, pridūrė arkivyskupas J. Welby, kalbėjo su moterimis, kurios buvo bendruomenių lyderės, su vyskupų žmonomis. Buvo aplankyti ir Ugandoje prisiglaudę Pietų Sudano lyderiai. 2018 metais išryškėjo reali galimybė kitų metų pradžioje surengti Pietų Sudano lyderių rekolekcijas ir susitikimą Romoje. Jis įvyko, iš tiesų per stebuklą: vienas iš viceprezidentų buvo namų arešte Chartume, Sudane, bet 36 valandas prieš susitikimą, prisimena anglikonų arkivyskupas, jis turėjo galimybę pasikalbėti su JTO sekretoriumi – vienos mokyklos parkavimo aikštelėje, kad politikui būtų išduota viza. O kai jis ją gavo ir tuoj pat išskrido, dėl perversmo buvo uždarytas Chartumo oro uostas. 

Tačiau išskirtiniausia 2019 metų susitikimo akimirka buvo nepamirštamas gestas, kurį padarė popiežius, kai parklupo ir pabučiavo Pietų Sudano lyderių, nors šie bandė jį sulaikyti, kojas, melsdamas taikos. 

„Tai buvo nepaprastai įspūdinga akimirka. Turėjome sunkių diskusijų, bet galiausiai jie įsipareigojo atnaujinti taikos susitarimą, ir manau, kad popiežiaus gestas buvo esminis momentas, lūžio taškas“, – kalbėjo pasaulio anglikonų primas. Deja, tuoj po to prasidėjo kovido pandemija, kuri neleido išnaudoti to, kas pasiekta ir kai anglikonų bei Vatikano komandos atvyko į Pietų Sudaną rengti apaštalinės kelionės, pasitikėjimo ir entuziazmo buvo mažiau nei anksčiau. Vis dėlto, pridūrė anglikonų arkivyskupas, jis iš Pietų Sudano išvyko padrąsintas: ne dėl kokio nors proveržio, bet dėl bendro jausmo, kuris susiformavo susitikimuose, kuriuose svarbiau už sąvokas buvo širdies kreipimasis į širdį. Yra poslinkių pamatiniame ir viduriniame lygiuose, reikia rimto pokyčio lyderių širdyse, kad įvyktų taikus politinis pereinamasis periodas, kad būtų kovojama su korupcija ir nelegalia prekyba ginklais. Rinkimai bus už dviejų metų ir reikia rimtų pokyčių. Durys pravertos, o dabar reikia jas atlapoti plačiai.

Pasak Škotijos Bažnyčios moderatoriaus Iaino Greenshieldso, jo patirtis kitokia: jo pirmtakui teko susidurti su sunkiausiomis situacijomis, o kai jis pirmą kartą atvyko į Pietų Sudaną, 2015 metais, jau reikėjo humanitarinės pagalbos ir susitaikymo iniciatyvų. Dabar visą tai reikia tęsti. 

Afrikos nepriklausomybė turi apimti ir tai, kas po žeme

Kiti du klausimai lietė Kongo Demokratinę Respubliką ir bendresnę įsitraukimo į konfliktus temą. Pasak popiežiaus, jis Kongo DR matė didžiulį kultūros troškimą. Prieš keletą mėnesių nuotoliniu būdu kalbėjo su studentais iš Afrikos, kurie buvo išskirtinai protingi, tikras savo krašto turtas – reikėtų jiems padaryti vietos, neuždaryti durų. Tačiau daug kas nori išnaudoti Kongo, Afrikos gamtinius išteklius. Kažkas yra pasakęs, kad Afrikos nepriklausomybė liečia tai, kas virš žemės paviršiaus, bet ne tai, kas po juo. Idėja, kad Afrika yra išnaudojimui, turi išnykti. Skaudi situacija Kongo rytuose, pažymėjo popiežius, prisiminęs susitikimą su konflikto krašto rytuose aukomis: sužeistomis, kankintomis, be galūnių... Viskas dėl išteklių pasisavinimo. 

Pasak Kenterberio arkivyskupo, jis su Kongo DR rytų konfliktu susipažinęs mažiau, tačiau krašte lankėsi ne kartą ir iš visos širdies sutinka su Pranciškaus žodžiais, kad Kongas neturi būti didžiųjų galybių žaidimo aikštelė, turi būti nutrauktos vaikų pavertimo kareiviais, masinės seksualinės prievartos, pagrobimų praktikos. O dabar Kongas apiplėšiamas, nevengiant rankas susitepti krauju, nors tai šalis, kuri turėtų būti viena iš turtingiausių planetoje ir padėti visai Afrikai. Šaliai reikia ne vien politinės, bet ir ekonominės nepriklausomybės. Didžiosios galybės turi padėti Kongui pasiekti taiką, o ne žiūrėti vien savo naudos. Pasak Škotijos Bažnyčios moderatoriaus, jis iš savo patirties gali pasakyti, kad išsivystymas itin susijęs su moterų teisių pripažinimu.

Afrikos šalys dešimtmečiais neišsivaduoja iš smurto, o šiandien savo saugumui užtikrinti renkasi partnerius, kurie gali ir negerbti tarptautinės teisės, kaip kad privačios rusų kompanijos Sahelyje, pastebėjo vienas žurnalistas.  

Pasak popiežiaus, smurtas, deja, yra kasdienė problema, ypatinga rykštė yra prekyba ginklais, kurie išdalijami paprastiems žmonėms, o šie siunčiami kariauti. O už nugaros yra interesai tų, kurie siekia išnaudoti, pasisavinti gamtinius išteklius. Tiesa ir tai, kad Afrikai nepadeda ir tribalizmas, pasidalijimas į gentis. Viena vertus, jos turi savo istoriją, savo tradicijas, bet taip pat senas nesantaikas. Kai kas, tai iš tiesų velniška, išnaudoja genčių konfliktus, kad parduotų joms ginklus, pasisavintu išteklius. O tada viskas sunaikinama – asmenys, kūrinija, visuomenė. Vaikai priverčiami kariauti su kitais vaikais.   

Bažnyčios palengva tirpdo keršto kultūrą

Škotijos Bažnyčios moderatorius Iainas Greenshieldsas pridūrė, kad jo požiūriu didelė problema yra ir aukštas neraštingumo lygis, neleidžiantis žmonėms gerai suprasti padėties, argumentuotai rinktis, įveikti pasidalijimą dialogu. Pasak moderatoriaus, jo gimtasis kraštas, Škotija, gali būti pavyzdžiu: jo jaunystėje tai buvo religiškai giliai pasidalijęs kraštas, kuriame nutiko baisių dalykų. Tačiau pradėta susitikti ir kalbėtis, o praėjusiais metais Škotijos Bažnyčia ir Škotijos Katalikų Bažnyčia pasirašė svarbų susitarimą.    

Kenterberio anglikonų arkivyskupas Justinas Welby vėl atkreipė dėmesį į Pietų Sudaną. Nuerų ir dinkų gentys prieš šimtą ir daugiau metų nuolatos tarpusavyje kariavo. Tarpusavyje kariavo ir pačių nuerų klanai. Klestėjo keršto kultūra. Ir jei šiandien jos yra mažiau, tai ne dėl kolonijinės vyriausybės nuopelnų, o dėl to, kad Bažnyčių mokymas ir tikėjimo į Kristų priėmimas pradėjo keisti žmonių širdis, jie pamatė, kad yra kitas ir naujas būdas gyventi. Bažnyčios kuria ir paslaugų, pagalbos tinklus, tačiau dar labiau reikia melsti susitaikymo ir gijimo malonės.

Karas Ukrainoje ir kiti karai

2019 metais popiežius pabučiavo Pietų Sudano lyderių kojas, melsdamas taikos. Ar padarytų tokį pat gestą su Vladimiru Putinu, jei turėtų galimybę jį, iki šiol nepaisiusio taikos prašymų, sutikti, paklausė kitas žurnalistas.  

Pasak popiežiaus, jis yra atviras susitikimui su abiem prezidentais, Rusijos ir Ukrainos, nuo pat pirmos karo dienos užmezgė kontaktą su Maskva, tikėdamasis bent mažos galimybės ten nuvykti dėl taikos, bet, jau ne pirmą kartą priminė Pranciškus, jam buvo atsakyta. 2019 metų kojų pabučiavimo gestas, pažymėjo popiežius, leidęs suprasti, kad jį pakartotų, nebuvo sumanytas iš anksto, buvo spontaniškas, jis jautėsi pastūmėtas vidinio impulso, pastūmėtas Šventosios Dvasios. Taip pat teisinga priminti, kad karas Ukrainoje nėra vienintelis. Sirijoje jis vyksta jau dvylika trylika metų, dešimt metų Jemene, dabar Myanmare, daug karo židinių yra Lotynų Amerikoje. Kai kurie karai svarbesni, garsiau skambantys, tačiau turime labai rimtai pažvelgti, kad visas pasaulis griauna save, turime laiku sustoti, nes už didelę bombą atsilyginama dar didesne, o už šią dar didesne...

Pasak arkivyskupo Justino Welby, jis neturi ką pridėti prie to, ką jau pasakė ankstesniais mėnesiais, bet pakartoja, kad karo Ukrainoje pabaiga yra prezidento Putino rankose. Jis gali jį užbaigti atitraukdamas kariuomenę ir pradėdamas derybas dėl ilgalaikių susitarimų. Ir taip, yra daug kitų karų – jis tiesioginiai kalbasi su anglikonų ganytojais Mianmare, o šeštadienį iš Nigerijos Bažnyčios lyderių išgirdo apie dar keturiasdešimt žuvusių susirėmimuose Katsinos valstijoje.

Homoseksualūs žmonės: skirkime asmenis nuo lobizmo grupių

Dar vienas klausimas buvo apie homoseksualumo kriminalizavimą, kaip kad Pietų Sudane, arba homoseksualių asmenų atstūmimą, net jų pačių šeimose, kaip kad Kongo DR. Apie tai, pasak Pranciškaus, jis kalbėjo dviejose kelionėse, kitomis progomis, nors, prisipažino jis, tiksliai visko neatsimena.

Jei asmuo su homoseksualiu potraukiu ieško Dievo, kas aš toks, kad jį teisčiau, priminė Pranciškus savo žodžius Brazilijoje. Kelionėje Airijoje jis pasakė, kad vaikai su homoseksualumo tendencija neturi būti tėvų išvejami iš namų. Homoseksualumo kriminalizavimas apie penkiasdešimtyje šalių ir mirties bausmė, galbūt dešimtyje šalių, pažymėjo popiežius, yra problema.   

„Tai neteisinga, žmonės su homoseksualiu polinkiu yra Dievo vaikai, Dievas juos myli, Dievas juos lydi. Tiesa, kad kai kurie yra tokie dėl įvairių nenorėtų aplinkybių, tačiau nuteisti (mirčiai) tokį žmogų yra nuodėmė, kriminalizuoti žmones su homoseksualiais polinkiais – neteisinga. Kalbu ne apie grupes, bet apie asmenis. Galima sakyti: „Bet jie kuria grupes, kurios kelia sumaištį..." Bet asmenys yra visai kita, nei lobizmo grupės. Kalbu apie asmenis. Manau, kad Katalikų Bažnyčios Katekizme taip parašyta: „Jie neturėtų būti marginalizuoti“. Manau, kad apie tai aiškiai kalbama“, – sakė popiežius Pranciškus.

Kenterberio arkivyskupas pridūrė, kad Anglijos Bažnyčia aktyviai dalyvauja šiose diskusijose, pasaulinė Anglikonų komunija yra priėmusi rezoliucijas prieš tokį kriminalizavimą, nors daug žmonių nepakeitė savo nuomonės. Apie tai vėl bus kalbama ateinančiame Anglijos Bažnyčios sinode.

Škotijos Bažnyčios moderatorius sakė, kad jis nori trumpai pabrėžti, kad, kaip skaitome Evangelijose, Jėzus neatstūmė nei vieno žmogaus, rodė meilę kiekvienam sutiktam. Taip turėtų elgtis ir krikščionys, su visais asmenimis, visose situacijose.

Du paskutiniai klausimai buvo skirti išskirtinai popiežiui Pranciškui. Ar jo misija užtikrinti vienybę tarp skirtingų požiūrių Bažnyčioje yra sudėtingesnė po Benedikto XVI mirties, kokios ateinančios apaštalinės kelionės.

Netiesa, kad Benediktas jautė kartėlį

„Su popiežiumi Benediktu galėjau kalbėtis apie viską, keistis nuomonėmis, jis visada buvo šalia manęs, palaikė mane ir, jei jam kildavo kokių nors sunkumų, apie tai pasakydavo, pasikalbėdavome ir nekilo jokių problemų“, – atsakė popiežius. Pasak Pranciškaus, kartą kalbėjo ir apie homoseksualių asmenų santuoką. Tai sakramentas, kurio negalima suteikti, tačiau yra kita galimybė, pagal civilinę teisę, tvarkyti turtą, kaip kad, rodos, Prancūzijoje. Pasak popiežiaus, nors ir negali tiksliai pasakyti, ten kiekvienas asmuo gali sudaryti civilinę sąjungą su kitu asmeniu. Nebūtinai pora. Ir dviem senutėms gali būti naudinga. Popiežius paminėjo epizodą, kai vienas asmuo pasiskundė Benediktui dėl jo žodžių. Bet Benediktas pasikvietė keturis kardinolus ir teologus, paprašė jų paaiškinti ir taip istorija baigėsi. Tai pasako ir apie tai, kaip elgdavosi Benediktas tokiais atvejais. O daug istorijų apie tai, kad Benediktas buvo nusivylęs dėl to, ką padarė naujasis popiežius ar kažkas kitas, buvo paprasčiausiai išgalvotos.

„Dėl kai kurių sprendimų tariausi su Benediktu ir jis pritarė“, – pabrėžė Pranciškus, pasak kurio, ir Benedikto mirtį kai kas instrumentalizavo. Bet tie, kurie taip darė su šiuo tokiu geru žmogumi, Dievo žmogumi, kone galima pasakyti, šventu Bažnyčios mokytoju, tiek daug davusiu, neturi etikos. Tai ne Bažnyčios, o partijos žmonės. Iš teologinių pozicijų norima padaryti partijas ir kažką pasiekti, kažko nepaisyti. Šie dalykai galbūt patys pasimirš, kiti tęsis, kaip yra buvę Bažnyčios istorijoje, bet jis, pažymėjo Pranciškus, nori aiškiai pasakyti, kad Benediktas nejautė kartėlio.

Tarp būsimų kelionių – galbūt vizitai Mongolijoje ir Indijoje

Kalbėdamas apie būsimas keliones, popiežius paminėjo jau patvirtintas keliones į Marselį, 2023 rugsėjį, o prieš tai į Lisaboną, kur vyks Pasaulinės jaunimo dienos. Tačiau planuojama kelionė į Indiją ir, klausimas atviras, į Mongoliją. Kalbėdamas apie Europą, popiežius paminėjo kriterijų – lankyti mažus kraštus, daug ko turinčius, bet mažai žinomus, tarsi paslėptus. (RK / Vatican News)