Pranciškus Kongo vyskupams: dekime Dievo žodžiu, tarnaukime kitiems, o ne vaidmeniui

Pranciškus nubrėžė paralelę tarp didžiojo Kongo Demokratinės Respublikos miško, žaliosios Afrikos žemyno širdies, svarbios visam pasauliui, ir Bažnyčios gyvenimo. Toks gamtos turtas primena pareigą saugoti kūriniją nuo plėšraus egoizmo. Panašiai ir Bažnyčiai Konge reikia gero ir švaraus Evangelijos oro, kad būtų jauna, džiugi, dinamiška ir entuziastinga, liudijanti Dievo meilę ir Jėzaus viešpatystę savo tautos istorijoje. „Ačiū, esate plautis, padedantis kvėpuoti visuotinei Bažnyčiai!“, – sakė popiežius. 

Deja, anot popiežiaus, jauną ir gražų krašto krikščionių bendruomenės veidą taip pat vagoja skausmas, nuovargis, kartais ženklinamas baimės ir nusivylimo. Tai veidas Bažnyčios, kuri kenčia dėl savo tautos ir liūdi, kad daugybėje nukryžiuotųjų yra kas kartą atmetamas, paniekinamas ir pasmerkiamas Kristus. Tai Bažnyčia, kuri, kaip ir Viešpats, nori nusausinti žmonių ašaras, prisiimti žmonių materialines ir dvasines žaizdas, nuplauti jas gyvu ir gydančiu Kristaus vandeniu.

„Kyla klausimas: kaip atlikti tarnystę tokioje situacijoje? Galvodamas apie jus, šventosios Dievo tautos ganytojus, prisiminiau Jeremijo istoriją – pranašo, pašaukto vykdyti savo misiją dramatišku Izraelio istorijos laikotarpiu, neteisingumo, bjaurasties ir kančios akivaizdoje“, – sakė popiežius. Pasak jo, Jeremijas visą gyvenimą skelbė, kad Dievas niekada nepalieka savo tautos ir kuria taikos planus net tokiose situacijose, kurios atrodo beviltiškos. Tačiau šį paguodžiantį tikėjimo skelbimą Jeremijas pirmiausia išgyveno pats savyje, jis pirmu asmeniu patyrė Dievo artumą ir tokiu būdu galėjo kitiems perduoti drąsią vilties pranašystę. „Jūsų vyskupiškoji tarnystė taip pat vyksta tarp šių dviejų dimensijų, kurias norėčiau aptarti: Dievo artumo ir pranašystės žmonėms“, – kalbėjo Pranciškus. 

„Pirmiausia norėčiau jums pasakyti: leiskite sau būti paliestiems ir paguostiems Dievo artumo“, – Kongo Demokratinės Respublikos vyskupams sakė popiežius, primindamas stebinančius pirmuosius žodžius, kuriuos Jeremijas išgirdo iš Viešpaties: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Tai Dievo meilės išpažinimas, neištrinamai įrašytas kiekvienoje širdyje, guodžiantis gyvenimo audrose. Pakviestiems būti Dievo tautos ganytojais svarbu remtis šiuo Viešpaties artumu: tik taip tampama tikru ganytoju. Kopimas socialiniais laiptais, naudojimasis valdžia yra visai kas kita. 

„Svarbiausia, kad neįsiskverbtų supasaulėjimo dvasia“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Ši dvasia, pasak jo, skatina aiškinti tarnystę pagal naudos kriterijus, padaro mus šaltais ir atsainiais tvarkytojais to, kas mums patikėta, kreipia tarnauti vaidmeniui, užuot tarnavus kitiems, ir nebesirūpinti nepakeičiama nuolankia ir kasdiene malda. 

„Brangūs broliai vyskupai, stenkimės būti arti Viešpaties, kad būtume patikimi jo liudytojai ir jo meilės žmonėms šaukliai“, – sakė popiežius. Artumas Dievui paskatins būti arti žmonių. Evangelijos skelbimas negali būti abstraktus ir toli nuo žmonių kasdienio gyvenimo, jų žaizdų, negali nepaisyti paminamo jų orumo, negali nebūti lydimas atjautos, troškimo padėti atsistoti, paguosti, išlaisvinti žmones iš daugybės vergovės formų.

„Tai reiškia, kad artumas Dievui leidžia tapti pranašais, sugebančiais sėti gelbstintį Žodį sužeistoje savojo krašto istorijoje“, – Kongo vyskupams kalbėjo Pranciškus. Jis dar kartą pakvietė įsiklausyti į pranašo Jeremijo žodžius apie Dievo žodį, teikiantį nepaprastą džiaugsmą, bet taip pat atnešantį sunkumų ir patyčių: „jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu (Jer 20, 9)“.

„Dievo žodžio negalime pasilaikyti tik sau, negalime sulaikyti jo galios: tai ugnis, kuri sudegina mūsų apatiją ir įžiebia mumyse troškimą apšviesti tuos, kurie skendi tamsoje. Dievo žodis yra ugnis, kuri dega mumyse ir mus išstumia į lauką! Tokia yra mūsų vyskupiškoji tapatybė: degti Dievo žodžiu, su apaštališku uolumu eiti pas Dievo tautą!“, – apibendrino popiežius. 

Kreipdamasis į Jeremiją ir kviesdamas bendradarbiauti pasaulio istorijoje, sudarkytoje neteisingumo, Viešpats pavartoja stiprius žodžius: „Šią dieną tave paskiriu tautų ir karalysčių prievaizdu,kad išrautum ir nugriautum, sunaikintum ir nuverstum, atstatytum ir atsodintum“ (Jer 1, 9–10). Tad, pasak Pranciškaus, turime išrauti nuodingus neapykantos ir savanaudiškumo, nesantaikos ir smurto daigus, nugriauti pinigams ir korupcijai pašvęstus altorius, kurti teisingumu, tiesa ir taika grindžiamą sambūvį ir, galiausiai, pasėti atgimimo sėklą, kad rytojaus Kongas iš tiesų būtų toks, apie kokį svajoja Viešpats: palaimintas ir laimingas kraštas, nebeprievartaujamas, nebeengiamas ir nebekraujuojantis. 

Kalbama, perspėjo popiežius, ne apie politiką. Tiesa, kad krikščioniškoji pranašystė įsikūnija ir politiniuose ar socialiniuose veiksmuose, tačiau ne tai yra vyskupų ir kitų ganytojų pirmoji užduotis. Jų užduotis yra skelbti, žadinti sąžines, pasmerkti blogį, drąsinti kenčiančius, guosti. Ne tik žodžiu, bet ir artumu bei asmeniniu liudijimu bendraujat, darant moralinius pasirinkimus bei tvarkant gėrybes, dovanojant brolybę ir paramą. Pjedestalams, nuosavų reikalų tvarkymui Viešpaties vynuogyne – ne vieta. Popiežius paminėjo ir drąsaus 1996 m. nužudyto arkivyskupo kongiečio Christophe’o Munzihirwos, kuriam užvesta beatifikacijos byla, gyvenimo liudijimą. 

Susitikimą su Kongo Demokratinės Respublikos vyskupais, kuriuo baigėsi ir popiežiaus vizitas šiame krašte, jis užbaigė padėka už šios kelionės parengimą, įskaitant ir tą kartą, kai teko ją atšaukti. „Bet žinau, kad esate gailestingi popiežiui! Labai ačiū!“, – padėkojo Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)