Vidudienio maldos susitikimas: kodėl ir kaip velnias mus skaldo

Tad nuo ko velnias nori atskirti Jėzų? Reikia atsiminti, kad Jėzus yra gundomas netrukus po to, kai, jam priimant krikštą iš Jono rankų prie Jordano upės, buvo Tėvo pavadintas „mano mylimuoju Sūnumi“(Mt 3, 17), o Šventoji Dvasia nusileido ant jo balandžio pavidalu. 

Tokiu būdu Evangelija mums pristato visus tris dieviškuosius Asmenis, susivienijusius meilėje. Ir ne tik: pats Jėzus vėliau pasakys, jog atėjo į pasaulį, kad ir mes taptume jo ir Tėvo vienybės dalininkais (žr. Jn 17, 11). Velnias siekia priešingo dalyko: jis siekia atskirti Jėzų nuo Tėvo ir tuo pat metu – nuo jo meilės ir vienybės mūsų tarpe misijos. 

„Pažiūrėkime, kaip jis mėgina tai padaryti“, – pakvietė Pranciškus. Velnias nori pasinaudoti nuo keturiasdešimties dienų pasninko nusilpusio ir labai išalkusio Jėzaus (žr. Mt 4, 2) žmogiškąja būkle. Piktasis mėgina įšvirkšti stiprių „nuodų“ ir suparalyžiuoti jo vienybės misiją. Šie nuodai yra prisirišimas, nepasitikėjimas ir galia.

Visų pirma prisirišimo prie daiktų ir poreikių nuodai. Įtikinamais argumentais velnias bando įteigti Jėzui: „Esi alkanas, kodėl turi pasninkauti? Įsiklausyk į savo poreikį ir jį patenkink. Tu turi teisę ir galią: paversk akmenis duona“. 

Antrasis nuodas – nepasitikėjimas: „Ar tikrai, – užsimena piktasis, – Tėvas nori tau gero? Išmėgink jį, šantažuok jį! Šok žemyn nuo aukščiausios šventyklos vietos ir priversk jį daryti tai, ko tu nori“. Galiausiai, galia: „Tavo Tėvo tau nereikia! Kam laukti jo dovanų? Vadovaukis pasaulio standartais, pasiimk viską sau ir būsi galingas!“

Pasak popiežiaus, suprantame tokių siūlymų baisumą, bet tas pats yra ir tarp mūsų: prisirišimas prie daiktų, nepasitikėjimas ir galios troškimas yra trys plačiai paplitusios ir pavojingos pagundos, kuriomis velnias naudojasi, kad atskirtų mus nuo Tėvo ir neleistų mums jaustis broliais ir seserimis tarpusavyje, kad įstumtų mus į vienatvę ir neviltį. Tai jis norėjo padaryti su Jėzumi, tą jis nori padaryti ir su mums.

„Tačiau Jėzus įveikia gundymus. Kaip?, – tęsė popiežius Pranciškus. – Vengdamas ginčytis su velniu ir atsakydamas Dievo žodžiu.“

Jėzus atsako Šventojo Rašto žodžiais, kuriuose kalbama apie laisvę nuo daiktų (žr. Įst 8, 3), pasitikėjimą (žr. Įst 6, 16) ir tarnavimą Dievui (žr. Įst 6, 13), priešingus gundymams. Jis nesikalba su velniu, nebendrauja su juo, bet atmeta jo viliones išganingais Rašto žodžiais. 

Tai žinia ir mums: nesiginčykite su velniu! Žmogus jį nugali ne derėdamasis, bet su tikėjimu priešpriešindamas dieviškąjį Žodį. Tokiu būdu Jėzus mus moko ginti vienybę su Dievu ir mūsų tarpe nuo skaldytojo išpuolių. O mums vienybės labai reikia. 

„Tad paklauskime savęs: kokią vietą mano gyvenime užima Dievo žodis?, – kvietė Pranciškus. – Ar remiuosi juo savo dvasinėse kovose?“

Pavyzdžiui, pasak Šventojo Tėvo, jei jaučiame pasikartojančią pagundą ar prilipusią ydą, pamėginkime atrasti eilutę iš Dievo žodžio, kuri į tai atsako. O tada, kai pagunda sugrįžta, ją skaitykime iš naujo ir melskimės pasitikėdami Kristaus malone.  „Išmėginkime tai, tas padės mums puolant pagundoms, nes tarp mumyse skambančių balsų skambės ir gerasis Dievo žodžio balsas. Tegul Mergelė Marija, priėmusi Dievo žodį ir savo nuolankumu nugalėjusi skaldytojo išdidumą, lydi mus dvasinėje gavėnios kovoje“, – meldė popiežius per pirmąjį gavėnios sekmadienio vidudienio maldos susitikimą. (RK / Vatican News)