Pranciškus: svarbiausia – brolybė, gebėjimas verkti ir šypsotis

Per šiuos dešimtį metų įvyko tūkstančiai audiencijų, šimtai apsilankymų vyskupijose ir parapijose, keturiasdešimt tarptautinių apaštališkųjų kelionių, tačiau Pranciškui labiausiai įsiminė susitikimas su senais žmonėmis Šv. Petro aikštėje. „Seni žmonės – tai išmintis. Aš irgi esu senas, ar ne? Seni žmonės yra tarsi geras vynas, turintis ilgai brandintą istoriją...“

Yra ir akimirkų, kurios atsimenamos su skausmu. Popiežius visų pirma paminėjo apsilankymus karių kapinėse: šiaurės Italijoje – Pirmojo pasaulinio karo kapinėse, netoli Romos – per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių karių kapuose. Pranciškus sakė, kad jam skauda širdį pagalvojus apie motiną, kuri išgirsta: „Jūsų sūnus – tėvynės didvyris. Štai jums medalis“.

Susidūrimas su karu paženklino visą pontifikatą. „Maniau, kad Sirija bus vienas atvejis, tačiau, deja, tuoj prasidėjo ir karas Jemene, rohinjų tragedija Mianmare. Kai ten nuvykau, supratau, kad vyksta pasaulinis karas. Už pasaulinių karų, už visų karų slypi ginklų pramonė. Tai yra velniška.“ Popiežius pridūrė, kad taika būtų geriausia dovana, kokią jis norėtų gauti savo sukakties proga.

Trumpas pokalbis baigtas trimis dalykais, kuriuos Pranciškus laiko svarbiausiais. „Tai – brolybė, ašaros ir šypsena. Žmonių brolybė, nes visi esame broliai. Būtina atkurti brolybę. Turime išmokti nebijoti verkti ir šypsotis: kai žmogus nebijo verkti ir šypsotis, jis yra žmogus, tvirtai stovintis ant žemės, o jo žvilgsnis yra nukreiptas į ateities horizontą. Jei žmogus nemoka verkti, vadinasi, kažkas negerai. O jei žmogus nemoka šypsotis – dar blogiau.“ (jm / Vatican News)