Kryžiaus kelias 2023. Taikos balsai kariaujančiame pasaulyje

Šiais žodžiais buvo pradėtas tradicinis Kryžiaus kelias prie Koliziejaus. Paprastai jame dalyvauja ir popiežius, kuris pradžioje taria sveikinimo žodį, o pabaigoje – suteikia palaiminimą, tačiau šį Didįjį penktadienį Pranciškus jį stebėjo nuotoliniu būdu, vengdamas rizikos pabloginti sveikatos būklę, dėl kurios prieš savaitę jam kelioms dienoms teko atsidurti ligoninėje. 

Šiais metais Kryžiaus kelią prie Koliziejaus dalyviai buvo pakviesti eiti klausydamiesi Viešpaties kančios pasakojimo per mūsų brolių ir seserų iš viso pasaulio liudijimus, pasiekusius popiežių kelionių ir susitikimų metu, lemtus, popiežiaus žodžiais, „dalimis vykstančio trečiojo pasaulinio karo“ tragedijų. Didžiojo penktadienio malda apima visas vietas, kur kenčiama nuo konfliktų, neapykantos ir persekiojimų.

„Melskimės prašydami tos taikos, kurią mums patikėjai ir kurios mes nepajėgiame išsaugoti. Jėzau, nuo kryžiaus apkabink visą pasaulį: atleisk mums mūsų klaidas, išgydyk mūsų širdis, suteik mums savo ramybę“, – ragino 2023 metų Kryžiaus kelio liturginis apeigynas. Trumpai apžvelgiame jo Kryžiaus kelio stočių meditacijas, skaitytas prie Koliziejaus. Visų pirma skambėjo taikos balsas iš Šventosios Žemės, kurioje gyveno ir veikė Viešpats.

1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti. Barabas ar Jėzus? Reikia rinktis. Tai ne šiaip sau pasirinkimas: reikia nuspręsti, kur atsistoti, kokią poziciją užimti sudėtinguose gyvenimo įvykiuose. Taika, kurios visi trokštame, neateina savaime, bet laukia mūsų sprendimo. Kaip tada, taip ir šiandien renkamės tarp Barabo ar Jėzaus: maišto ar romumo, ginklų ar liudijimo, žmogiškosios galios ar tylios mažos sėklos stiprybės, pasaulio galios ar Dvasios galios. Šventojoje Žemėje, rodos, visada renkamės Barabą. Rodos, kad vienintelė mūsų kalba yra smurtas, o skausmas – vienintelis vertinimo kriterijus, nuolatos maitinantis abipusį kerštą. Teisingumas ir atleidimas nepajėgia susikalbėti, gyvename greta, bet atmesdami vienas kito egzistavimą, patekę į užburtą smurto ratą.

Būtent šiame neapykantos bei nuoskaudos kupiname kontekste ir mes turime pateikti savo vertinimą bei nuspręsti. Negalime to padaryti nežiūrėdami į tą tylų pasmerktąjį, bet mūsų pasirinktąjį – Jėzų. Kristus kviečia mus matuoti ne Piloto ir minios matu, bet pripažinti kito kančią, padėti teisingumui kalbėtis su atleidimu, trokšti išganymo visiems, net ir plėšikams, net ir Barabui.

2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių. „Mano Kryžiaus kelias prasidėjo prieš šešerius metus, kai palikau savo miestą. Po 13 dienų kelionės atvykome į dykumą ir aštuonias dienas keliavome per ją, matydami sudegusius automobilius, tuščias vandens talpas, negyvų žmonių kūnus, kol pasiekėme Libiją“, – pasakojo migranto iš vakarų Afrikos taikos balsas. Prekeiviai žmonėmis, tęsė jis, kankinimais išplėšė pinigus, kai kas neteko gyvybės, kai kas – ir proto, o galiausiai juos paliko likimo valiai, sulaužę pažadą padėti pasiekti Europą. Libijoje tuo metu vyko karas, smurtas ir paklydusios kulkos buvo kasdienybė. Po darbo statybose pavyko sutaupyti kitam mėginimui kirsti vandenis su šimtu kitų guminėje valtyje, tačiau džiaugsmas sutikus italų laivą greitai praėjo – visi buvo nugabenti atgal į Libiją ir buvo uždaryti sulaikymo centre, blogiausioje pasaulio vietoje. Po dešimties mėnesių – dar vienas mėginimas, kurio metu dėl bangavimo iškrito ir nuskendo du žmonės. „Užmigau laukdamas mirties“, – pasakojo balsas. Po to buvo kiti mėginimai, kol su šeštuoju pavyko pasiekti Maltą. O ten vėl šeši mėnesiai sulaikymo centre ir kasdieniai klausimai Dievui – kodėl tokiems pat žmonėms, kaip mes, esame priešai? „Daugybė žmonių, bėgančių nuo karo, neša kryžių, panašų į mano.“

3-ioji stotis. Jėzus parpuola po kryžiumi. Mes, jaunuoliai, norime taikos. Tačiau dažnai ir įvairiais būdais suklumpame: mus parbloškia tinginystė, baimė, nusivylimas, taip pat tušti pažadai apie lengvą, bet purviną, iš godumo ir korupcijos nulipdytą gyvenimą. Taip auga prekybos narkotikais, smurto, priklausomybių ir žmonių išnaudojimo ratai, šeimos gedi savo vaikų, o tie, kurie apgaudinėja, grobia ir žudo, veikia nebaudžiami. „Kaip pasiekti taiką?“ – klausė du taikos balsai iš centrinės Amerikos. Po kryžiumi parpuolęs, bet vėl atsistojęs Viešpats dovanoją taiką ir ragina paimti gyvenimą į rankas ir atsisakyti netikrų kompromisų bei prieštaravimų, kurie žudo taiką: nenorime smurto, bet socialiniuose tinkluose puolame tuos, kurie mąsto kitaip, nei mes. Norime palaikymo, bet nesistengiame suprasti esančio šalia. Apleidžiame tuos, kuriems mūsų reikia. „Viešpatie, įdėk į mūsų širdis troškimą pakelti parpuolusį žmogų. Kaip Tu pakeli mus.“

4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną. Motinos iš Pietų Amerikos taikos balsas pasakojo apie 2012 metais patirtą teroro aktą. Sprogus sukilėlių padėtai bombai, į kūną įsmigo dešimtys skeveldrų, visur girdėjosi riksmai, buvo matyti kraujas, bet baisiausia visame tame – kruvinas septynių mėnesių dukters veidas, sužalotas daugybės stiklo skeveldrų.

„Ką reiškė Marijai pamatyti sumuštą ir kruviną Jėzaus veidą! Aš, beprasmiško smurto auka, iš pradžių jaučiau pyktį ir nuoskaudą, bet vėliau supratau, kad skleisdama neapykantą sukeliu dar daugiau smurto. Supratau, kad manyje ir aplink mane yra žaizdų, gilesnių nei kūno žaizdos“, – kalbėjo motina, pasiryžusi siekti, kad, kaip ji ir per ją, kiti suprastų, kad tai ne pabaiga, kad negalima gyventi kerštu. „Dėkoju Jėzui ir jo Motinai už tai, kad rodo, jog nušluostyti kitų ašaras yra ne veltui sugaištas laikas, o geriausias vaistas sau pačiam.“

Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių. Trijų migrantų iš Afrikos, pietų Azijos ir Artimųjų Rytų taikos balsai kalbėjo apie penktąją Kryžiaus kelio stotį. „Esu neapykantos sužeistas žmogus. Patirta neapykanta nepamirštama, ji keičia tave. Neapykanta įgauna siaubingas formas. Paskatina ne tik nušauti kitą žmogų, bet ir sulaužyti jam kaulus, kitiems stebint. Viduje jaučiu meilės tuštumą, jaučiuosi nenaudinga našta. Ar atsiras Kirėnietis ir man? Bėgau nuo bombų, peilių, bado ir skausmo. Slėpiausi sunkvežimyje, dėžėse, palaikėse valtyse. Bet troškau saugios vietos, kuri teiktų laisvę ir galimybių, leistų mylėti ir būti mylimam, tikėti, kad galima viltis. Ar atsiras Kirėnietis ir man? Daug kartų manęs klausė: kas tu, kodėl tu čia, tikiesi likti, kur eisi toliau? Nors to nesiekia, šie klausimai žeidžia. Pildydamas dokumentą turiu pažymėti – svetimšalis, auka, prieglobsčio prašytojas, pabėgėlis, o norėčiau parašyti – asmuo, brolis, draugas, artimas, tikintis... Ar atsiras Kirėnietis ir man?

6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą. Kai prasidėjo karas, atsimena taikos balsas iš Balkanų, kunigas vienuolis, jis buvo keturiasdešimties metų amžiaus parapijos klebonas. Ginkluoti pareigūnai įsiveržė į namus ir pasiuntė jį į sulaikymo stovyklą, kurioje sąlygos buvo baisios: jokios higienos, fizinis smurtas ir kankinimai. Buvo taip sunku, kad kartais norėdavosi mirti. „Jie mane išsivesdavo kartais ir penkis kartus per parą, ypač naktį, vadindavo kunigu ir mušdami. Jie sulaužė man tris šonkaulius, grasino nuplėšti nagus, barstyti druskos ant žaizdų, gyvą supjaustyti.“

„Be Dievo nebūčiau galėjęs ištverti viso to blogio: širdyje kartojama malda darė stebuklus. Apvaizda atėjo pagalbos ir maisto pavidalu per musulmonę Fatimą, kuriai pavyko mane pasiekti, prasiskinti kelią per neapykantą. Ji man buvo kaip Veronika Jėzui. Dabar, jau savo dienų pabaigoje, esu karo baisybių liudininkas ir šaukiu: niekada daugiau jokio karo!“

Du paaugliai, du taikos balsai iš Šiaurės Afrikos, kalbėjo apie 7-ąją stotį. Jėzus parpuola antrą kartą. Šešiolikmetis Josephas ir keturiolikmetis Johnsonas gyvena pabėgėlių stovykloje. Čia baisu dėl ateities, daug skausmo. Daug vaikų visai nelanko mokyklos, taip pat ir todėl, kad trūksta mokytojų. Pabėgėlių stovykloje jie ir jų šeimos atsidūrė dėl karo. „Norime taikos, kad sugrįžtume namo. Taika yra gėris, karas yra blogis. Norėčiau tai pasakyti pasaulio lyderiams. Prašau visų draugų melstis už taiką.“ „Be taikos neatsitiesime. Taika vis  žadama, bet mes ir toliau krentame po karo, savo kryžiaus, našta. Dėkui Dievui, jis mus pakelia kaip tėvas, ir daugybei dosnių žmonių, kurių galbūt niekada nepažinsiu, tačiau kurie padeda mums ir leidžia išgyventi.“

8-oji stotis. Jėzus susitinka Jeruzalės moteris. Taikos balsai iš pietryčių Azijos taip pat kalbėjo: „Esame taiką mylinti tauta, tačiau mus traiško konfliktų kryžius: smurtas, persikėlimai, išpuoliai prieš maldos vietas...“ Trūksta žodžių maldai, bet ne ašarų. Kai Viešpats apsuptas piktdžiugiškos minios ėjo į kančios vietą, jis susitiko verkiančias moteris, kurios jame matė ne pasmerktąjį, bet sūnų. Ir pas mus iš minios išėjo moteris, daugeliui tapusi dvasios motina, kuri gindama savo žmones parklupo prieš ginklų galybę, melsdama taikos ir susitaikymo, taip pat savo gyvybės kaina.

„Jėzau, dabar, kaip ir tada, makabriškoje neapykantos sumaištyje, gimsta taikos šokis. Ir mes, krikščionys, norime būti taikos įrankiai. Atversk mus į save, Jėzau, ir suteik mums stiprybės, nes tik tu vienas esi mūsų stiprybė.“

9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą. Taikos balsas iš centrinės Afrikos, priklausantis vienai vienuolei, atsimena 2013 gruodį, kai sukilėliai įsiveržė į sostinę ir prasidėjo neaprašomas siaubas: žudynės, šeimos narių, draugų, bendradarbių netektys. Vienuolės sesers dingimas labai sukrėtė jų tėvą, kuris palūžęs mirė po kelių metų. Kodėl? „Galvojau apie Jėzų. Jis taip pat parklupo nuo smurto svorio, kai ant kryžiaus ištarė: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Susiejau savo „kodėl“ su jo „kodėl“ ir manyje iškilo atsakymas: mylėk taip, kaip Jėzus myli tave. Tai buvo šviesa tamsoje.“ O vėliau kitas tikrumas – viskas praeina, tik Dievas – ne. Su keliais draugais, tęsia balsas, pradėjome burti vaikus, kurie žaidė kareivius, kad jiems, mūsų ateičiai, perduotume Evangelijos vertybes – pagalbą vienas kitam, atleidimą, sąžiningumą, kad taikos svajonė taptų tikrove.

10-oji stotis. Jėzui nuplėšiami drabužiai. Visų pirma kalbėjo jaunas taikos balsas iš Ukrainos, o po to – iš Rusijos. Pirmasis pasakojo apie pabėgimą iš Mariupolio, kartu su mažesniu broliu, mama ir tėvu, į Italiją, pas čia 20 metų dirbančią senelę. Prie sienos tėvas buvo sulaikytas: jis turėjo likti ir kovoti Ukrainoje. „Jaučiausi visko netekęs: visiškai nuogas.“ Galiausiai mano šeima nusprendė grįžti į Ukrainą. Čia sunku, aplink vyksta karas, miestas sugriautas. Bet širdyje liko močiutės tikrumas, kai verkdavau: „Pamatysi, viskas praeis. Ir su gerojo Dievo pagalba sugrįš taika“.

„Jau antrus metus matau verkiančias močiutę ir mamą“, – pasakoja vaikas iš Rusijos. Užgeso laimė ir svajonės apie ateitį. Atėjo laiškas apie vyresniojo brolį mirtį: liko jo atsiminimas per 18-ąjį gimtadienį, jis – besišypsantis ir spindintis kaip saulė. Visi sakė, kad reikia didžiuotis, bet namuose tebuvo kančia ir liūdesys. Išvyko tėvas bei senelis – apie juos nėra žinių. „Kai kurie mano mokyklos draugai, išsigandę pašnabždėjo, kad vyksta karas. Grįžęs namo parašiau maldą: Jėzau, prašau, pasaulyje tebūnie taika, o mes – broliai.“

11-oji stotis. Jėzus kalamas prie kryžiaus. Jauno žmogaus iš Artimųjų Rytų taikos balsas primena 2012 metus, kai jam buvo 10 metų. Ekstremistai įsiveržė į kvartalą ir šaudė visus, ką pamatę. „Prisimenu mamos ir tėčio nerimą. Vakare apsikabindavome ir melsdavomės, suvokdami naują žiaurią tikrovę. Karas kasdien darėsi vis baisesnis.“ Po kelių epizodų, kai išgyveno tik per stebuklą, šeima pasiryžo išvykti, nepavykus gauti vizos, liko tik mėginimas kirsti jūrą viskuo rizikuojant. „Karas tapo mūsų gyvenimo kryžiumi. Karas žudo viltį. Mūsų šalyje, dar labiau po siaubingų gamtos nelaimių, tiek daug šeimų, vaikų ir pagyvenusių žmonių nebeturi vilties. Vardan Jėzaus, kuris ant kryžiaus išskėtė rankas, ištieskite ranką mano tautai!“

12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus. Moters iš vakarų Azijos taikos balsas atsimena vieną 2014 rugpjūčio dieną, kai visus pažadino sprogimų garsai. Aplinkinės gyvenvietės jau buvo užimtos teroristų. Vaikai žaidė priešais namus, kai pasigirdo sprogimas. Vaikų balsai nutilo, lik tik suaugusiųjų verksmai: jos sūnus, taip pat santuokai besirengę pusbrolis ir kaimynė mergina užmušti vietoje. Likę gyvi pabėgo.

„Nelengva priimti tokią tikrovę. Tačiau tikėjimas padeda viltis, nes primena, kad mirusieji yra Jėzaus glėbyje. O mes, išgyvenusieji, stengiamės atleisti agresoriui, nes Jėzus atleido savo budeliams. Mirdami tikime tavimi, gyvenimo Viešpatie. Norime eiti paskui tave ir liudyti, kad tavo meilė stipresnė už viską.“

13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus. Vienuolės iš rytų Afrikos taikos balsas pasakoja apie visai nesenus įvykius – 2022 rugsėjį. Nepriklausomybės dienos minėjimo džiaugsmas per akimirką sudužo į šipulius: viena iš seserų, visą gyvenimą paskyrusi misijoms, buvo nužudyta. Į namus įžengė teroristai ir atėmė jos gyvybę. Pergalės diena virto pralaimėjimu, baimė ir netikrumas užplūdo širdį. Tikrove tapo daugybės šeimų patirtis: negyvas sesers vienuolės kūnas rankose. Sunku patirti smurtingą šeimos nario, draugo, kaimyno mirtį, matyti savo namus virstant pelenais, o ateitį – tamsia kaip naktis. Tačiau iš Nazareto Mergelės, laikančios savo rankose Jėzaus kūną, žvelgusios su tikėjimo apšviestu meilės žvilgsniu, mokomės drąsos visada svajoti apie vilties, taikos ir susitaikymo ateitį. „Nes Prisikėlusio Kristaus meilė išlieta mūsų širdyse, nes jis yra mūsų taika, mūsų tikroji pergalė. Ir niekas niekada mūsų neatskirs nuo jo meilės.“ 

Jaunų merginų iš pietų Afrikos taikos balsai kalbėjo apie paskutinę, 14-ąją, stotį. Viešpats Jėzus laidojamas kape. Vieną penktadienį į jų kaimą įsiveržė sukilėliai, paėmė įkaitais ir išsivežė visus, kartu su priplėštais daiktais. „Pakeliui kulkomis ar peiliais nužudė daug vyrų. Moterys buvo nuvežtos į mišką. Kiekvieną dieną skriaudė mūsų kūną ir sielą. Mums nurengė drabužius ir orumą, gyvenome nuogos, kad nepabėgtume.“ Vis dėlto vieną dieną galimybė pabėgti pasitaikė. Provincija, kurioje gyveno merginos, tebėra ašarų ir skausmo vieta.

„Kai į mūsų žemyną atvyko popiežius, po Jėzaus kryžiumi padėjome iki šiol mus gąsdinančių ginkluotų vyrų uniformas. Jėzaus vardu atleidžiame jiems už viską, ką jie mums padarė. Prašome Viešpaties taikaus ir žmogiško sugyvenimo malonės. Žinome ir tikime, kad kapas nėra paskutinė buveinė, bet kad visi esame pašaukti naujam gyvenimui dangiškojoje Jeruzalėje.“ (Rk / Vatican News)