Popiežius Vengrijoje: susitikimas su vargstančiais ir pabėgėliais
Juos lydėjo „Caritas“ organizacijos ir kitų katalikiškų karitatyvinių organizacijų vadovai, taip pat kitų konfesijų ir valstybinių šalpos institucijų delegatai. Tarp susitikimo dalyvių – Vengrijos romai, žmonės iš Pakistano, Nigerijos, Afganistano, Irako, Pietų Sudano, žmonės su negalia. Antalas Spányi, Sėkešfehėrvaro vyskupas ir Vengrijos „Caritas“ pirmininkas, visų vardų pasveikino popiežių ir trumpai pristatė darbus tarp vargšų bei pabėgėlių.
Popiežius Pranciškus ir kiti susitikimo dalyviai išklausė kelių liudijimų. Šeimos motina Brigitta Kanalas papasakojo savo – gauto ir suteikto gailestingumo – istoriją. Ji gmė ir užaugo labai neturtingoje šeimoje kaime, susituokė 17 metų, susilaukė trijų vaikų. Šeima įsiskolino, vyras pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, šeima atsidūrė namuose su prakiurusiu stogu, be elektros ir vandens, moteriai teko visa našta, socialinės tarnybos norėjo paimti vaikus.
„Meldžiau Dievą, kad padėtų man rasti kelią. Šaukiausi Mergelės Marijos, kad ji, pati būdama motina, išgelbėtų mano vaikus. Ir pajaučiau, kad Viešpats yra su manimi, turiu juo pasitikėti“, – sakė moteris. Rastas kelias atvedė į graikų katalikų bendruomenę, kuri pasiūlė darbą mokykloje, padėjo atrasti būstą. Nors viskas, rodos, išsisprendė, ji jautė nuolatinį pyktį ir keršto troškimą tiems, dėl kurių teko taip kentėti. Bet susirgo dukra, o po to, labai sunkiai, vaikų tėvas. Po ilgos maldos ir abejonių, pasakojo Brigitta, ji sugebėjo paprašyti atleidimo už visas savo klaidas ir melsti vaikų tėvo išgijimo. Ir tada ji atgavo vidinę ramybę Dievo delnuose.
Savo, savo žmonos Liudmilos ir penkių vaikų vardu liudijo jau vyresnio amžiaus Olegas iš Ukrainos miesto Dnipro. Kai ėmė kristi bombos, teko bėgti. Tačiau kur? Prieš daug metų vyras atliko karinę tarnybą Vengrijoje, jam liko gerų atsiminimų apie tenykščius žmones, tad nusprendė ieškoti prieglobsčio čia. Lūkesčiai pasiteisino – čia sutiko daug geranoriškų žmonių, labai padėjo Vengrijos „Caritas“, atgijo viltis, atsivėrė nauja galimybė. Olegas padėkojo už popiežiaus balsą už taiką, jo maldą už karo aukas, už jo ir kitų tikinčiųjų maldą, kuri padeda ir stiprina. Po Olego liudijimo pirmyn žengė jo vaikai, kurie parengė padėkos dainą „Caritas“, o dabar ją sudainavo popiežiui.
Po ukrainiečių pabėgėlių šeimos liudijimo kalbėjo Zoltánas Kunszabó, nuolatinis diakonas, ir Anna Pataki Kunszabó, jo žmona, katalikiškos bendruomenės „Naujoji Jeruzalė“ ir tarnybos „Esame viena“ vadovai. Pasak diakono, nuo pat bendruomenės įsteigimo prieš 25 metus pradžios jie skelbė Evangeliją vargšams, bet 2007 m. Šventoji Dvasia leido pajusti, kad to per maža ir davė troškimą būti su vargšais nuolatos. Taip gimė tarnyba „Esame viena“. Šiuo metu Budapešte virš 2200 asmenų miega prieglaudose ir kone puspenkto šimto gatvėje. Tarp jų – daug buvusių kalinių, asmenų su psichikos sutrikimais, našlaičių, žmonių su priklausomybėmis, senelių. Jų tarnyba pamaitina po apie 150 žmonių kasdien, suteikia galimybę nusiprausti, išsiskalbti, užmoka už vaistus ir padeda susitvarkyti dokumentus. Patirtis taip pat parodė, kad esminė problema nėra pats prieglobstis, bet namus praradusių ar jų neturinčių vidinis išsekimas bei žmogiškų paramos ryšių neturėjimas. Ir kadangi žmogus save atstato pradėdamas nuo savo vidaus, Jėzus, gyvasis Žodis, gydo jų širdis ir santykius. Tas, kuris nors akimirkai suprato savo vertę Dievo akyse, gali pradėti naują gyvenimą su Kristumi ir atgauti orumą.„Už visa tai šlovė Dievui, nes mes galime tik liudyti jo veikimą tarp vargšų, kuriuos jis taip myli!“, – sakė liudytojų pora.
Savo kreipimesi popiežius padėkojo Bažnyčiai Vengrijoje už tai, ką ji daro dėl vargšų, kurie yra Evangelijos centre. Negalime įkalinti savo tikėjimo nuo gyvenimo nutolusiame garbinime, persiimti tam tikru „dvasiniu egoizmu“ – dvasingumu, kurį susikuriu, kad teiktų vidinę ramybę ir pasitenkinimą. Tikras tikėjimas dažnai nepatogus, skatina išeiti, rizikuoti, sutikti vargšus ir pačiu savo gyvenimu kalbėti artimo meilės kalba. Kaip pažymėjo apaštalas Paulius: galime kalbėti visomis kalbomis, turėti visą išmintį ir turtus, bet be meilės nieko neturime ir esame niekas. Panašiai ir šventoji Elžbieta, karaliaus dukra, išvaistė ne vien pinigus, bet ir savo gyvenimą dėl vargstančiųjų, raupsuotųjų, ligonių – asmeniškais juos slaugė ir nešė ant pečių. Tai girdėjome ir Brigitos liudijime: Dievas girdi vargšo skundą, bet atsiliepia ne iš aukšto išspręsdamas mūsų problemas, o žadindamas brolių ir seserų atjautą.
„Tai liudijimas, kurio iš mūsų prašoma: atjauta visiems, ypač tiems, kurie kenčia nuo skurdo, ligų ir skausmo“, – sakė popiežius. Dar kartą dėkodamas visiems už artimo meilės darbus, dažnai daromus su kitomis krikščioniškomis Vengrijos bendruomenėmis, popiežius pridūrė: „Ačiū, kad ne tik dosniai, bet ir entuziastingai priėmėte tiek daug pabėgėlių iš Ukrainos.“ Pasak jo, jaudinantis ukrainiečio Olego liudijimas tuo pat metu yra kelionė į ateitį ir kelionė į atmintį. Gera praeities atmintis paskatino jį atvykti į Budapeštą, kur buvo svetingai sutiktas. Patirto gėrio atsiminimas žadina viltį ir drąsina naujame kelyje. Tepadeda Viešpats atsikratyti abejingumo ir egoizmo, teuždega viltį dėl teisingesnės ir broliškesnės žmonijos, kurioje visi turėtų namus.
Deja, daug žmonių jų neturi ir Vengrijoje, kaip liudijo Zoltanas ir Anna. Jie kenčia nuo materialinio, kultūrinio ir dvasinio skurdo, yra sužaloti ligų, priklausomybių, išėję iš kalėjimo, palikti vieni, nes seni. Popiežius padėkojo porai už tai, kad atsiliepė Šventosios Dvasios kvietimui rūpintis žmonėmis be namų ne vien materialiai ir pridūrė, kad tai galioja visai Bažnyčiai: nepakanka numalšinti pilvo alkį, reikia maitinti ir širdį. Krikščioniška artimo meilė nėra tiesiog materialinė šalpa: ji rūpinasi visu žmogumi ir trokšta pastatyti jį ant kojų su Kristaus meile, padedančia atgauti grožį ir orumą.
„Broliai ir seserys, raginu jus visada kalbėti meilės kalba“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)
