Popiežius vienuolėms: ką Viešpats mums sako šiandien, ne vakar?
Italijos moterų vienuolijų vyresniųjų sąjunga savo suvažiavimui parinko temą, kuri suliejo Velykų laikotarpį ir popiežiaus kvietimą visai Bažnyčiai leistis į sinodinį kelią: „Moterys, Prisikėlusiojo liudytojos, sinodiniame kelyje“. Pranciškus pateikė tris įžvalgas, susijusias su šia tema.
Pirmosios Viešpaties Prisikėlimo liudytojos buvo moterys, kurių drąsa primena, jog Kristus nuolatos laužo schemas ir stebina savo naujumu. Jų ėjimas link Kristaus, o po to – su Prisikėlusiojo šviesa, pas kitus mokinius, mums primena svarbų dalyką: patekę į akligatvius, turime grįžti prie šaltinio, prie Evangelijos ir tada atrasime naujus veikimo ir išraiškos būdus, naujus ženklus, naujus žodžius.
Klausinėjimas maldoje, ką Viešpats mums siūlo Evangelijoje, pasak Pranciškaus, gali suteikti stebinančios iniciatyvos, atverti naujus kelius. Pasitaiko, kad vienuolinė šeima pasiryžta, rodos, baisiems sprendimams, bet vėliau išaiškėja, kad tai tikrai Viešpaties kelias.
„Visada eikite drąsiai, ieškokite Viešpaties ir to, ką jis mums sako šiandien. Ne tai, ką sakė vakar“, – kalbėjo popiežius. – „Ką turiu daryti šiandien? Ką turime daryti šiandien?“ Žinoma, atsižvelgiant į savo charizmą, į savo vienuolinių šeimų steigėjų dvasią.
Antrasis aspektas – sinodinis kelias. Evangelija pasakoja, kad moterys nuo tuščio kapo bėgte bėgo paskelbti žinios kitiems mokiniams. Ne tuščiai kalbėti, bet paskelbti žinios: skelbimas nėra tuščia kalba. Kristaus buvimas, pajautimas mus skatina atsigręžti į kitus, žengti žingsnį link kitų, susitikti su kitais ir pasidalinti džiaugsmu. Kristus taip pat skatina eiti kartu su kitais, ne pavieniui. Moterims labai sava eiti kartu, atverti naujus kelius, dosniai dalintis.
Visada turime atsiminti, pridūrė popiežius, kad ėjimas kartu bus sinodinis tik tada, jei, klausydamiesi Dievo žodžio, leisime, kad mus ugdytų Dvasia, kad mūsų širdis atsiverstų ir atsinaujintų. Anot Pranciškaus, jis nuogąstauja, kai sinodinis nusiteikimas yra suprantamas tik kaip „to, to ir to pertvarkymas“, o iš tiesų – toks pat užsidarymas kitu būdu. „Ne, sinodinis kelias yra įsiklausyti, melstis ir eiti. Viešpats pasakys, ką turime daryti. Mačiau siūlant – dabar nuspręskime taip, taip ir taip. Bet tai nėra sinodinis kelias, tai parlamentas. Nepamirškime, kad sinodinį kelią realizuoja, jam vadovauja Dvasia, ji yra ta, kuri sprendžia“, – kalbėjo Pranciškus, linkėdamas vienuolijų vyresniosioms eiti kartu su ganytojais ir, nors kartais jaučiasi nepakankamai vertinamos, įsiklausyti, susitikti, kalbėtis, daryti bendrus darbus, būnant atviroms Šventosios Dvasios malonei.
Trečias popiežiaus pabrėžtas akcentas – vilties sėjimas. Šiandien mums labai trūksta šios, rodos, mažos ir kuklios vertybės, kurios nereikia painioti su pasaulio, su psichologiniu optimizmu. Krikščioniškos vilties sėjimas nėra paprasto optimizmo žadinimas, tai prisikėlusio Kristaus užpildyta širdis. Kartais visas dėmesys sutelkiamas į problemas – didelius įsipareigojimus, mažą pašaukimų skaičių, institucijų ir namų išlaikymą. Nereikia to supainioti su charizma, negalima tapti institucijų vergais ir prarasti Dvasios teikiamos laisvės.
„Seserys, likite ištikimos savo pašaukimui, nes Viešpats yra ištikimas. Kvietimas, ištikimas atsakas ir viltis. Eikite pirmyn su viltimi“, – drąsino popiežius. Jis atsisveikino linkėjimu saugotis kartėlio ligos: tai velnio gaminamas ir siūlomas rūgštus eliksyras. O mums reikia Šventosios Dvasios duodamos dvasinės saldybės. (RK / Vatican News)
