Popiežius: senelių pasakojamos istorijos – kaip Jėzaus palyginimai
Kalbėdamas apie Dievo karalystę Jėzus naudoja palyginimus – paprastas istorijas, kurios pasiekia klausytojo širdį. Pasak popiežiaus, toks Jėzaus kalbėjimo būdas panašus į senelių kalbą, kai jie, pasisodinę anūkus ant kelių, perduoda jiems gyvenimo išmintį. Šiuo aspektu popiežius Mišių homilijoje komentavo šio sekmadienio Evangelijoje girdėtus tris Jėzaus palyginimus.
Pirmajame palyginime kalbame apie tame pačiame lauke kartu augančius kviečius ir rauges. Tai įvaizdis, padedantis mums realistiškai žiūrėti į mūsų pačių ir pasaulio gyvenimą, kuriame matome šviesą ir šešėlius, meilę ir savanaudiškumą, tarpusavyje susipynusius gėrį ir blogį. Dėl to reikia realistiškai žvelgti į istoriją, be ideologijų, be nepagrįsto optimizmo ir be žalingo pesimizmo. „Dievo vilties gaivinamas krikščionis nėra pesimistas, tačiau jis nėra ir naivus žmogus, gyvenantis pasakų pasaulyje ir apsimetantis, kad nemato blogio, – sakė Pranciškus. – Ne, krikščionis yra realistas: jis žino, kad pasaulyje yra kviečių ir raugių. Jis sugeba žvelgti ir į savo vidų, pripažindamas, kad blogis ateina ne tik iš išorės, kad dėl jo ne visada kalti kiti.“
Šis palygimas verčia mus klausti: ką turime daryti, kai matome, kad pasaulyje kartu egzistuoja ir kviečiai, ir raugės? Kaip turime elgtis? Palyginime tarnai norėtų išrauti piktžoles. Toks požiūris yra suprantamas, bet kartu jis ir pernelyg impulsyvus. Žmogus dažnai save apgaudinėja, manydamas, kad gali savo jėgomis išrauti blogį. Labai dažnai esame gundomi sukurti tyrą visuomenę, tyrą Bažnyčią. Siekdami tokio tyrumo žmonės neturi kantrybės ar net imasi smurto prieš tuos, kurie klysta. Šitaip kartu su piktžolėmis rizikuojame pakenkti ir kviečiams, neleidžiama žmonėms augti, keistis. Pats Jėzus atsako, kaip tokiais atvejais elgtis: palikite juos kartu augti iki pjūties. Toks yra Dievo žvilgsnis, tokia jo gailestinga pedagogika, kviečianti ir mus būti kantrius.
„Galvoju apie pagyvenusius žmones ir senelius, – tęsė Pranciškus. – Jie jau nuėjo ilgą gyvenimo kelią ir, žvelgdami atgal, mato labai daug gražių dalykų, kuriuos jiems pavyko pasiekti, bet taip pat ir pralaimėjimų, klaidų, tai, ko, kaip jie sako, „jei grįžčiau atgal, nedaryčiau“. Tačiau šiandien Viešpats kreipiasi į mus švelniu žodžiu, kviesdamas ramiai ir kantriai priimti gyvenimo slėpinį, palikti vertinimą jam, negyventi tik priekaištaujant ir gailintis.“ Pasak Pranciškaus, ir šia prasme senatvė yra palaimingas metas: metas susitaikyti, matyti šviesą ir šešėlius, turint tvirtą viltį, kad Dievo pasėti kviečiai nugalės piktžoles, kuriomis velnias norėjo užkrėsti mūsų širdis.
Antruoju šio sekmadienio Evangelijos palyginimu Jėzus sako, kad Dievas tyliai ir lėtai veikia istorijoje, kad jo veikimas iš pradžių gali būti nepastebimas, kaip garstyčios grūdelis. „Toks yra ir mūsų gyvenimas, – kalbėjo popiežius. – Ateiname į pasaulį maži, tampame suaugusiais, paskui pagyvenusiais; iš pradžių esame maža sėkla, paskui mus maitina viltys, įgyvendiname projektus ir svajones, kurių gražiausia – tapti kaip tas medis, kuris gyvena ne tik sau, bet teikia pavėsį kitiems, siūlo vietą tiems, kurie nori susisukti lizdą. Būtent tai reiškia augti kartu: žaliuojantis medis ir mažyliai, kuriems reikia lizdo, seneliai su savo vaikais ir anūkais, pagyvenę žmonės su jaunesniais.“
Galiausiai trečiajame palyginime kalbama apie raugą, sumaišytą su miltais, apie augančią duonos tešlą. Pasak Pranciškaus, šiame palyginime galime įžvelgti tai, kas yra mūsų gyvenimo kartu pagrindas. Dievo žodis kviečia mus neatsiskirti, neužsidaryti savyje, bet augti kartu.
„Klausykimės vieni kitų, kalbėkimės, palaikykime vieni kitus. Nepamirškime senelių ir pagyvenusių žmonių. Aukime kartu, eikime pirmyn kartu ir Viešpats laimins mūsų kelionę“, – baigė homiliją Pranciškus. (jm / Vatican News)
