Argentinos žinių agentūra paskelbė interviu su popiežiumi
Atsakydamas į klausimą apie permainas ir politines krizes, Pranciškus pažymėjo, kad krizės yra galimybė palypėti aukščiau. Tačiau tik tada, kai žengiama kartu, o ne pavieniui. Jei norima išeiti pavieniui, krizė rizikuoja tapti klaidžiu labirintu. Jei krizė išsprendžiama, nors tai gali būti nelengva, ji augina – tai galioja ir asmeniui, šeimai, šaliai ar net civilizacijai. Todėl svarbu jaunuolius, merginas ir vaikinus, mokyti spręsti krizes ir neužsidaryti savyje. Tokiame amžiuje, pridūrė popiežius, kartais tikimasi stebuklingų problemų sprendimų, kad ateis koks nors mesijas ir viską išspręs. Tačiau Mesijas yra tik vienas, kiti jį tik imituoja. Nei vienas negali išspręsti problemų. Kai šalis patenka į krizę, nereikia laukti mesijo, kuris viską išspręstų, bet patiems nustatyti, kur yra konflikto pagrindas, spręsti jį kartu ir eiti pirmyn.
Ko trūksta žmonijai ir ko turime daug? Žmonijai trūksta žmogiškumo čempionų. Kartais krizės nesuvaldome ir norime ją užglaistyti. Tačiau užglaistyta krizė, pažymėjo popiežius, primena pasaką apie fleitininką, kuris savo muzika užburia peles ir nuvilioja iki vandens, kur jos nuskęsta. Kartais ir žmonės patiki, kad gali išeiti iš krizės šokdami pagal užliūliuojančią fleitos melodiją, kurią pučia iš kažkur netikėtai atsiradę gelbėtojai, nors iš tiesų visi rizikuoja paskęsti. Ne, krizę reikia priimti ir įveikti, visada lipant aukštyn. Pasak Pranciškaus, reikia bijoti tokių fleitininkų, taip pat abejingumo, kuris yra tam tikra kultūrinė apatija, prisidedanti prie užliūliavimo. Didžiosios diktatūros gimė iš tokių melodijų, sukūrusių apgaulingą iliuziją,
tarsi laikinai užkerėjusių. Vėliau telieka apgailestauti, kad „nuskendome“.
Kita grėsmė, kurios turime saugotis, yra vienapusiškumas. Mumyse visada turėtų derėti proto, širdies ir rankų kalbos: turime mąstyti apie tai, ką jaučiame ir ką darome, ir daryti tai, ką mąstome ir ką jaučiame. Jei prarandame pusiausvyrą arba harmoniją tarp šių trijų kalbų, tampame vienapusiški. Dar vienas svarbus aspektas – nuosaikumas, savitvarda, tam tikras griežtumas savo paties atžvilgiu tuo metu, kai yra siūloma tiek daug užsimiršimo būdų. Toks blaivus nuosaikumas įgyjamas darbu, fiziniu ar intelektualiniu. Svarbu tai suprasti. O tinginystė yra socialinė liga. Yra turtingų tingių žmonių, kurie gyvena iš kitų žmonių darbo visai negalvodami apie bendrąjį gėrį ir prie jo neprisidėdami. Tuo tarpu darbas, leidžiantis pragyventi ir pasirūpinti kitais, asmeniui suteikia orumą. Todėl asmenų teisių nepaisantis, juos pavergiantis ir orumą atimantis išnaudojimas yra viena iš sunkiausių nuodėmių. Darbas yra neatsiejamas nuo teisių ir socialinių garantijų. Jei žmogus įdarbinamas nelegaliai tam, kad nereikėtų suteikti jokių garantijų, toks darbas virsta vergyste. Kartais už tokią nuostatą, taip pat pabrėžtą jo socialinėse enciklikose, konstatavo Pranciškus, sulaukia „popiežiaus komunisto“ epiteto. Tai netiesa. Popiežius skaito Bibliją, Evangeliją, kur yra mokoma pasirūpinti našle, našlaičiu ir svetimšaliu. Jei visuomenė sugeba pasirūpinti šiomis trimis situacijomis, ji veikia gerai ir sugebės susidoroti su kitomis situacijomis.
Turime atidžiai stebėti, tęsiantis pokalbiui sakė popiežius Pranciškus, ir „pagreitintą“ skaitmeninių technologijų, dirbtinio intelekto vystymąsi. Kai vystymasis toks greitas, pradeda trūkti laiko kontrolės ir koregavimo mechanizmams diegti, kaip ir įsisavinti tokį vystymąsi. Ir tai mus gali pavergti. Kad taip neatsitiktų, technologinę pažangą turi lydėti kultūrinė pažanga.
Saugumas ir brolybė yra susiję, pabrėžė popiežius, atsakydamas į kitus klausimus. Viena šalis negali būti saugi, jei ir kitos šalys nėra saugios. Asmuo negali būti socialiai saugus, jei trūksta visuotinio saugumo. Visapusišką saugumą galima pagrįsti tik visuotine brolybe, visuotine harmonija, visuotiniu susitikimu. Dialogas įmanomas tada, kai kalbasi visi. Didžiausias dialogo priešas, be abejonės, yra karas – jų niekada netrūko po II Pasaulinio karo, o dabar, regis, priartėjome prie dar vieno. Kodėl kariaujama? Viena iš karo priežasčių yra siekis išnaudoti. Kita – teritorijų ir jų kontrolės geidimas, kartais prisidengiant kultūrinėmis priežastimis. Karus taip pat sukelia diktatūros, kai kurios jų mums žinomos, kitos – ne.
Dialogas negalimas ne tik be kito, jis taip pat neįmanomas nežinant, kas esi, nežinant savo tapatybės. Jei žinome, kas esame, ir kalbamės su kitu, taip pat žinančiu, kas jis yra, gerbdami jo teisę tokiu būti, galime eiti pirmyn, ieškoti susikalbėjimo ir sugyvenimo būdų. Jei nežinome, kas esame, nebūsime nuoseklūs, tik juoksimės iš visko, galbūt viską parduosime ir apie viską pameluosime.
Kalbėdamas apie sinodą popiežius Pranciškus – primename, kad interviu duotas rugsėjo pabaigoje prieš Sinodo pradžią – pabrėžė, kad Vatikano II Susirinkimą sušaukęs Jonas XXIII labai aiškiai jautė: Bažnyčia turi keistis. Panašiai jautė ir jo įpėdinis Paulius VI bei vėlesni popiežiai. Kalbama ne apie stiliaus pokytį, bet apie augimo pokytį: Bažnyčia turi labiau tarnauti žmonių orumo užtikrinimui. Visos teologinės kryptys ir disciplinos turi progresuoti šia linkme. Augimas turi būti nuoseklus ir harmoningas, be atotrūkio nuo šaknų. Kaip medis, kuris iškilęs aukštai virš žemės, bet maitinamas vienų ir tų pačių šaknų. Taip turi vystytis ir sveika tradicija: pokytis prasideda, subręsta ir vyksta joje pačioje. Ji taip pat vystosi palaikydana dialogą su visais, priimdama tai, kas iš tiesų žmogiška ir autentiška, atsižvelgdama į mokslo pažangą ir, pakartojo popiežius, Bažnyčiai žinant, kas ji yra, žinant, kokia jos tapatybė ir nesiskolinant iš kitų. Kristaus apreiškimas ir Bažnyčios tiesos nesikeičia, bet auga ir plečiasi, tarsi medžio lapija.
Kitos Argentinos nacionalinės naujienų agentūros „Telam“ interviu su popiežiumi paliestos temos – maldos gyvenimas, sveikas humoras, kelionės – galbūt vėl į Afriką, viltis. Atsakydamas į klausimus, popiežius daug juokavo ir atsisveikino prašydamas melstis už jį, o ne prieš jį! (RK / Vatican News)
