Išleistas Pranciškaus kalbų ir raštų apie prakartėlę rinkinys
Pranciškus ne kartą kvietė tikinčiuosius, ypač šeimas, ją praktikuoti arba atgaivinti, jei pamiršo, ir norėdamas tai paskatinti, kaip primena pratarmėje pats Pranciškus, paskelbė laišką apie prakartėlės prasmę „Admirabile signum“.
Šis laiškas atsispindi ir lapkričio 21 dieną pasirodžiusio rinkinio antraštėje: „Mano prakartėlė. Jums pristatau prakartėlės veikėjus“. O jo pratarmėje popiežius pabrėžia Dievo veikimo būdą – įžengti į žmonijos istoriją ne kaip aukso soste sėdinčiam galiūnui, o kaip nuo kitų visiškai priklausomam kūdikiui, pačiomis kukliausiomis aplinkybėmis. Šv. Pranciškaus Asyžiečio biografas, pasakodamas apie 1223 metų Kalėdas Greče, pabrėžia būtent tai: Pranciškus, jau pabuvojęs Šventojoje Žemėje, panoro atkurti Betliejaus grotą, kad jo ir kitų akys galėtų pamatyti, o širdys pajusti begalinį Dievo nuolankumą ir meilumą. Žinoma, grotoje tuo metu nebuvo pastatyta statulėlių, tik gyvulėliai – jautis ir asilas. Kunigas prie grotos aukojo Kalėdų Mišias, simboliškai sujungdamas Dievo Įsikūnijimo ir Eucharistijos slėpinius.
Pratarmėje popiežius Pranciškus primena, jog Greče apsilankė dukart. Pirmąjį kartą ten nuvyko tam, kad susipažintų su prakartėlės, tokia svarbia jo paties šeimos tradicijos dalimi Buenos Airėse, atsiradimo vieta. Antrąjį kartą ten sugrįžo tam, kad būtent toje vietoje pasirašytų apaštalinį laišką „Admirabile signum“ („Nuostabus ženklas“, 2019 m.) Abu kartus, prisimena Pranciškus, stovint prie grotos, žvelgiant į menininko freską, vaizduojančią šv. Pranciškaus Asyžiečio įrengtą prakartėlę ir Betliejaus tvartelį, jį užplūdo daug emocijų ir paskatinimas mąstyti apie krikščionišką slėpinį – Dievas mėgsta slėptis mažuose, kartais beveik nepastebimuose dalykuose. Dievas sutinkamas einant mažumo keliu. Dieviška turėti beribių idealų, kurie tuo pat metų įkūnijami ir išgyvenami mažiausiose detalėse. Siekiant didžiausių dalykų, reikia atsižvelgti į mažiausius.
„Štai kodėl prakartėlės dvasios saugojimas tampa gydančiu pasinėrimu į Dievo buvimą, pasireiškiantį mažuose, kartais banaliuose ir besikartojančiuose kasdieniuose dalykuose. Mūsų uždavinys yra išmokti atsisakyti to, kas vilioja, bet veda blogu keliu, kad suprastume ir pasirinktume Dievo kelius“, – rašo Pranciškus. Žmogiškai visi norime didumo, bet dovana jį iš tiesų atrasti: atrasti didumą Dievo mylimuose mažuose dalykuose.
Pirmieji gimusį Viešpatį pagarbino paprasti piemenys. Po to atėjo trys išminčiai, kurie tarp tūkstančių žvaigždžių sugebėjo atskirti vieną specialią, juos atvedusią pas Išganytoją. Taip atsitinka ir mūsų gyvenimuose: vienu ar kitu momentu sužiba žvaigždė, kuri paskatina leistis į kelią arba priimti sprendimą. Karštai prašykime Dievo, kad padėtų mums pamatyti žvaigždę, kuri atves pas Betliejaus vaikelį, trokštantį, kad mūsų laimė būtų pilna. Žvaigždė yra pirmasis ženklas, o Dievo mažumas – antrasis. Angelai piemenims parodo ėdžiose gimusį vaikelį, be jokių galybės apraiškų. Trapiu ir beginkliu žmogumi tapęs amžinasis Dievas pasilenkė link mūsų, kad eitų greta mūsų, o ne aukštai ir toli.
Priešais prakartėlę, kuri yra tarsi gyva Evangelija, besiliejanti iš Šventojo Rašto puslapių, dideli ir maži jaučia nuostabą. Nesvarbu, kaip įrengtos prakartėlės, jos visada gali būti tokios pačios arba kasmet kitokios: svarbu, kad jos kalbėtų apie gyvenimą.
„Esu įsitikinęs, kad pirmoji prakartėlė, kuri atliko didžiulį evangelizavimo darbą, šiandien taip pat gali žadinti nuostabą ir susižavėjimą. Tai, ką šv. Pranciškus išreiškė savo paprastu ženklu, iki šių dienų išliko kaip tikėjimo grožio forma“, – rašo popiežius Pranciškus.
Galima priminti, kad minint Grečo prakartėlės 800 metų sukaktį šiemet Šv. Petro aikštėje buvo įrengta prakartėlė pagal jos pavyzdį, ją sukurė Grečo miestelio apylinkių meistrai. Tuo tarpu Kalėdų eglė buvo atgabenta iš šiaurės vakarų Italijos Pjemonto regiono. Gruodžio 9-ąją prakartėlė buvo atidengta ir Kalėdų eglė įžiebta. Šie kalėdiniai simboliai džiugins miestiečių ir piligrimų širdis iki sausio 7 dienos. (RK / Vatican News)
