Audiencija Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams Audiencija Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams  (Vatican Media)

Popiežius paragino suderinti technologijų plėtrą su žmogiškumo skatinimu

Vasario 12–14 dienomis Šv. Augustino patristikos instituto patalpose prie pat Vatikano vyksta kasmetinė Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinė sesija, kuri šiemet yra skirta antropologinei žmogiškumo sampratai ir jos naujoms reikšmėms bei iššūkiams, kuriuos kelia technologijų pažanga. Pirmadienio rytą su akademikais susitiko popiežius Pranciškus. Po popiežiaus audiencijos buvo surengta spaudos konferencija, per kurią buvo pristatyta šiemetinės plenarinės sesijos programa.

„Klausimas, kurį svarstote šioje sesijoje – kaip suprasti, kas apibūdina žmogų  – yra labai svarbus. Tai senas ir vis naujas klausimas, kuris dėl stulbinančių naujųjų technologijų pasiekimų tampa dar sudėtingesnis“, – kreipėsi popiežius į akademikus. Iš mokslo istorijos ir žmogaus patirties žinome, kad neįmanoma visiškai atskirti to, kas yra natūraliai žmogiška, ir to, kas yra technologijų pažangos rezultatas. Ir šiandien negalima griežtai atskirti natūralių ir dirbtinių procesų, tik pirmuosius laikant autentiškai žmogiškais, o antruosius – svetimais ar net prieštaraujančiais tam, kas žmogiška. Veikiau reikia mokslinį ir technologinį pažinimą įrašyti į platesnį prasmės horizontą, kad taip būtų apsisaugota nuo technokratinės hegemonijos.

Kaip pavyzdį popiežius paminėjo įsitikinimą, kad vien technologijų ir logikos priemonėmis bus įmanoma sukurti žmogų. Toks požiūris reiškia, kad žmogus yra suvokiamas tik kaip funkcijų visuma, kurią galima atkurti naudojant visų rūšių informaciją atkartojančius skaitmeninius kodus. Kaipgi nepastebėti šio užmojo panašumo su Biblijos pasakojimu apie Babelio bokštą, sakė Pranciškus. Manantieji, kad troškimas turėti vieną bendrą kalbą yra nuo seno įrašytas į žmonijos istoriją, Dievo įsikišimą aiškina kaip bausmę. Tačiau iš tiesų sugriaudamas bokštą Dievas neleido įsigalioti vienai kalbai ir vienodam mąstymui. Žmonės buvo sugrąžinti į tikrovę, kad suvoktų savo ribotumą ir pažeidžiamumą, buvo paraginti gerbti skirtingumą ir rūpintis vieni kitais.

Be abejo, pripažino popiežius, didėjantys mokslo ir technikos gebėjimai savaime skatina žmones jaustis kūrėjais, kuriančiais pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmogaus sukurti kūriniai jau tam tikrai bruožais, pavyzdžiui, gebėjimu kalbėti, yra panašūs į savo kūrėją. Tik ar žmogus gali į negyvą materiją įkvėpti dvasią? Tai, pasak popiežius, klastinga pagunda. Ir todėl būtina rimtai mąstyti, kaip atsakingai naudotis žmogui suteiktu kūrybiškumu. Pagrindinis, antropologinio lygmens, uždavinys – kurti kultūrą, kuri, integruodama mokslo ir technologijų gebas, pripažintų ir skatintų nepakartojamą žmogaus savitumą.

Popiežius sakė, kad šiam svarstymų ir įžvalgos procesui būtina tarpdisciplininė prieiga, įvairių sričių specialistų dialogas ir mainai. Tokiame bendravime ir bendradarbiavime popiežius  mato ir sinodinį veikimo būdą, kuris pasižymi reiklumu, atidumu, o kartu ir dvasios laisve, atvirumu, pasiryžimu žengti dar neištirtais keliais. Būtent tokio atviro ir atsakingo požiūrio, klusnaus Dvasiai, kuri, kaip ir vėjas „nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina“ (Jn 3, 8), Pranciškus linkėjo ir savo kasmetinę sesiją pradėjusiems Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams.

 

Technologinės priemonės neatims iš mūsų žmogiškumo

Pasibaigus popiežiaus audiencijai, pirmadienį Vatikano spaudos salėje vyko šiemetinės Popiežiškosios gyvybės akademijos plenarinės sesijos pristatymas. Vatikane akredituotiems žurnalistams iki trečiadienio vakaro vyksiančių debatų tematiką pristatė akademijos prezidentas arkivyskupas Vincenzo Paglia ir trys akademikai.

Vienas jų, britas fizikas ir matematikas Jimas Al-Khalili, kalbėjo apie šiandien plačiai diskutuojamą dirbtinį intelektą. „Visi šie įrankiai palengvina mūsų gyvenimą ir mes taip greitai prie jų priprantame, kad pamirštame, kaip buvo be jų. Ir nė vienas iš šių įrankių nepadarė mūsų mažiau žmogiškais. Jie daug ką pakeitė, ir, reikia pripažinti, ne visada į gerąją pusę, bet nepakeitė mūsų esmės – to, ką reiškia būti žmogumi“, – kalbėjo profesorius.

Ką tai reiškia mums, žmonėms? Profesorius sutiko, kad sparčiai tobulėjant dirbtiniam intelektui kyla daug iššūkių ir galbūt net egzistencinių grėsmių. Žmonija turėtų būti pasirengusi dienai, kai mašinos išvystys tikrąjį intelektą ir savimonę. Lygiai taip pat reikia būti pasirengusiems sulaukti dienos, kai galbūt bus atrasta gyvybė už Žemės ribų. Nei viena, nei kita neturėtų sukelti žmonėms tapatybės krizės.

Tačiau ar kada nors dirbtinis intelektas sugebės mąstyti ar jausti kaip žmogus? Pasak brito profesoriaus, greičiausiai ne. „Tai, kas daro mus žmonėmis, yra daugiau nei nervų jungtys mūsų smegenyse. Tai daugiau nei mūsų intelektas, intuicija ar kūrybiškumas, kuriuos vieną dieną tikriausiai sugebės atkartoti dirbtinis intelektas. Tai, kas mus daro išskirtinai žmonėmis, yra mūsų elgesys ir mūsų sąveika su aplinka, mūsų tarpusavio santykiai sudėtingose kolektyvinėse struktūrose ir visuomenėse, mūsų bendra kultūra ir įsitikinimai, mūsų istorija, mūsų prisiminimai.“ (jm / Vatican News)

2024 vasario 12, 14:00