Popiežius kunigams: gailestis – ne savigrauža, bet širdies gydymas

Didžiojo ketvirtadienio rytą, kaip visi vyskupai savo katedrose, popiežius Pranciškus (tiesa, ne Romos katedroje, bet šv. Petro bazilikoje) vadovavo Krizmos Mišioms. Kaip ir kitais kartais, prie Eucharistijos aukos altoriaus buvo ne popiežius, bet šį kartą jį pavadavo Romos vyskupijai popiežiaus vardu vadovaujantis kardinolas vikaras Angelo de Donatis.

Keli šimtai Mišias koncelebravusių kunigų visi kartu atnaujino šventimų dieną duotus pažadus. Per Mišias buvo taip pat pašventinti ligonių, katechumenų ir krizmos aliejai, naudojamas teikiant sakramentus.

Gana ilgą homiliją Pranciškus skyrė gailesčio jausmui kunigo gyvenime. Ne negatyviai, pesimistiška savigailai, bet tam jausmui, kurį dvasinio gyvenimo mokytojai vadina lotynišku terminu conpunctio, pažodžiui reiškiančiu savo širdies pervėrimą, susigraudinimą, atgailavimą. Tai tas skausmas, kuris pervėrė apaštalo Petro širdį, kai jis suvokė, kad išsigynė Jėzaus, tai jausmas, paskatinęs jį graudžiai pravirkti.

„Brangūs broliai kunigai, – kreipėsi Pranciškus, – kaip apaštalo Petro, taip ir kiekvieno Dievo tautos ganytojo širdis pagydoma tada, kai jis, sužeistas ir atgailaujantis, leidžia, kad Jėzus jam atleistų, kai per ašaras, karčią raudą, skausmą jis iš naujo jį sutinka. Štai kodėl šį Maldos metų Didįjį ketvirtadienį noriu pasidalyti su jumis mintimis apie kartais užmirštamą, bet esminį dvasinio gyvenimo aspektą – gailestį.“

Gailestis, susigraudinimas – tai ne kaltės jausmas, kuris parklupdo žmogų, ne paralyžiuojantis skrupulingumas, bet jausmas, kuris degina viduje ir gydo, kai žmogus, suvokęs padarytą blogį ir išpažinęs, kad jis – nusidėjėlis, atsiveria, priima Šventosios Dvasios veikimą. Kas nusimeta kaukę ir leidžia Dievui pažvelgti į savo širdį, tas gauna šią ašarų dovaną. Ašaros – tai sielą nuplaunantis šventas vanduo, antras po Krikšto.

Gailėtis, verkti dėl padaryto blogio – tai ne savigrauža, į kurią esame linkę, tai ne tas jausmas, kuris užvaldo, kai nusiviliame dėl neišsipildžiusių lūkesčių, kai kiti mūsų nesupranta. Gailestis – tai, skausmas, kad savo nuodėmėmis nuliūdinome Dievą. Gailėtis reiškia žvelgti į save ir liūdėti dėl savo nedėkingumo ir nepastovumo; su liūdesiu apmąstyti savo dviveidiškumą. Gailėtis reiškia pakelti akis į Nukryžiuotąjį ir leisti, kad mus sujaudintų jo meilė, kuri visa atleidžia ir pakelia, kuri niekada nenuvilia.

Atgailavimas reikalauja pastangų, bet atkuria ramybę, kalbėjo Pranciškus kunigams.  Toks gailestis – tai priešnuodis širdies kietumui, kurį taip smerkė Jėzus. Iš tiesų širdis be atgailos ir ašarų tampa kieta. Tačiau kaip vanduo lašas po lašo akmenį pratašo, taip ašaros pamažu pramuša užkietėjusią širdį. Atgailavimas, gailestis padėta suvokti, kas mes iš tiesų esame, pamatyti savo nuodėmės gylį ir gauto atleidimo didybę. Popiežius pridūrė, jog svarbu atsiminti ir tai, kad savo nuodėmę apgalinčio žmogaus atgimimas yra ne jo paties pastangų rezultatas, bet susitikimo su Dievo gailestingumu vaisius.

Toliau homilijoje  Pranciškus atkreipė dėmesį į svarbų gailesčio bruožą – solidarumą. Gailesčio sugraudinta širdis yra linkusi atjausti kitus. Ji ne pyksta, bet verkia dėl kitų žmonių daromo blogio. Gailestingumo sulaukęs žmogus yra gailestingas kitiems. „Brangūs broliai, – kalbėjo popiežius kunigams, – iš mūsų Viešpats prašo ne paniekinančių nuosprendžių kitiems, ne piktinimosi, kad jie netiki, bet meilės ir ašarų dėl to, kad jie yra nutolę. Sunkios situacijos, kurias matome, tikėjimo stoka, kančios, prie kurių prisiliečiame, turi skatinti ne griežtą smerkimą, bet ištvermingą gailestingumą. Kaip labai mums reikia išsivaduoti nuo šiurkštumo ir kaltinimų, nuo savanaudiškumo ir ambicijų, nuo nelankstumo ir nepasitenkinimo, kad galėtume patikėti save Dievui, atrasti jame ramybę, gelbstinčią nuo visų audrų.“

Baigdamas homiliją popiežius dėkojo kunigams už jų atviras ir klusnias širdis, už darbą ir ašaras, už tai, kad jie padeda Dievui daryti gailestingumo stebuklus mūsų laikų broliams ir seserims. (jm / Vatican News)

2024 kovo 28, 11:34