Popiežius: Dievo atleidimas sugrąžina gyvybę
Prieš individualioms išpažintims skirtą laiką vykusios Žodžio liturgijos metu perskaitytoje homilijoje popiežius komentavo šv. Pauliaus Laiško romiečiams žodžius: „Kad pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
Kas gi yra atnaujintas gyvenimas? Tai gyvenimas, gimstantis iš Krikšto, kuris mus panardina į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą ir amžiams mus padaro Dievo vaikais, prisikėlimo vaikais, kuriems skirtas amžinasis gyvenimas. Tai gyvenimas, kuris atskleidžia tikriausią mūsų tapatybę – esame mylimi Tėvo vaikai ir joks koks liūdesys, jokios kliūtys ar vargai negali jos iš mūsų atimti.
Krikštu pradėtas naujas gyvenimas yra kelionė, tęsiama homilijoje. Tačiau ilgai keliavę mes kartais pamirštame, kad mumyse teka naujas gyvenimas, tarsi žarijas jį ima dengti pelenai. Ant širdies nusėdę pelenai slepia grožį nuo mūsų sielos akių. Tuomet Dievą, kuris yra mūsų Tėvas, imame suvokti kaip griežtą šeimininką; užuot jį mylėję, jo bijome, o į kitus, savo brolius ir seseris, to paties Tėvo vaikus, žiūrime kaip į kliūtis ir priešus. Jei mūsų akyse Dievo veidas praranda ryškumą, jei nematome brolių ir seserų veidų, jei mūsų regėjimą temdo puikybė, tuomet mūsų kelionei reikia naujų kelio ženklų, reikia pokyčio, naujos krypties, kuri padėtų iš naujo atrasti Krikšto kelią, savo pirminį grožį, ėjimo pirmyn prasmę.
Kas mus gali sugrąžinti į naujojo gyvenimo kelią? Dievo atleidimas, primena popiežius. Dieviškasis atleidimas išvalo mus iš vidaus, sugrąžindamas mus į būseną iškart po krikšto. Gaivūs malonės vandenys vėl ima tekėti į širdį, išdžiūvusią nuo liūdesio ir apdulkėjusią nuo nuodėmių. Dievo atleidimas nupučia pelenus nuo sielos žarijų, išvalo tas vidines dėmes, kurios trukdo mums pasitikėti Dievu, apkabinti brolius ir seseris, mylėti ir save pačius. Dievo atleidimas sugrąžina gyvybę ir regėjimą.
Tad nebėkime nuo Dievo atleidimo, ragina Pranciškus. Susitaikinimo sakramentas – tai ne šiaip maldinga praktika, bet krikščioniškosios egzistencijos pamatas. Per išpažintį mes puolame į nukryžiuotojo Jėzaus glėbį, kad jis mus išvaduotų. Išpažintis – tai ne moralistinis gestas, bet širdies prisikėlimas. (jm / Vatican News)
