Popiežius Venecijos bienalėje: kontempliatyviu žvilgsniu žiūrėti į save ir kitus
Šventojo Sosto paviljono šių metų Venecijos bienalėje įrengimas buvo patikėtas dviem garsiems šiuolaikinio meno žinovams ir parodų kuratoriams: Venecijos Palazzo Grassi – Punta della Dogana muziejaus direktoriui prancūzui Bruno Racine’ui ir Prancūzijos Meco mieste veikiančio Paryžiaus Pompidou centro padalinio direktorei italei Chiarai Parisi. Paviljono ekspoziciją sudaro darbai, kuriuos sukūrė devyni XX ir XXI a. dalininkai. Tarp jų – tokie garsūs kūrėjai kaip amerikietė Corita Kent ar italas Maurizio Cattelanas.
„Prisipažįstu, kad būdamas su jumis nesijaučiu svetimas, – sakė Pranciškus. – Jaučiuosi kaip namuose. Manau, kad tą patį gali pasakyti kiekvienas žmogus, nes menas visiems yra tarsi „prieglobstį suteikiantis miestas“, kuris, atmetęs smurtą ir diskriminaciją, kuria žmogiškąją aplinką, pripažįstančią, įtraukiančią, saugančią ir priimančią visus.“
Pasak Pranciškaus, meno pašaukimas ir yra kurti tokių „miestų-priebėgų“ tinklą, kuris padėtų vaduotis nuo rasizmo, ksenofobijos, taip pat aporofobijos (tai yra vargšų baimės), pasyvaus susitaikymo su nelygybė ir gamtos tarša. „Meldžiu jus, bičiuliai menininkai, įsivaizduokite miestus, kurių dar nėra žemėlapyje, miestus, kuriuose nė vienas žmogus nelaikomas svetimu“, – sakė Pranciškus pridurdamas, kad tuomet ir bendrąją šių metų Venecijos bienalės temą „Svetimšaliai visur“ būtų galima pakeisti į „Broliai ir seserys visur“.
Toliau savo kalboje paminėjęs Šventojo Sosto paviljono šių metų Venecijos bienalėje temą „Mano akimis“ popiežius sakė, kad joje glūdi kvietimas matyti kitą žmogų, o taip pat pažvelgti į save. Jėzus yra žvilgsnio į save ir į kitą Mokytojas. Jis žvelgia į kiekvieną su meile; jis nesmerkia, bet yra artimas ir drąsina. Pasak Pranciškaus, menas yra svarbus pagalbininkas ugdant tokį žvilgsnį. Jis moko žiūrėti į kitą be troškimo savintis, bet ir nebūti abejingam, paviršutiniškam. Menas ugdo kontempliatyvų žvilgsnį. (jm / Vatican News)