Paskelbtas naujas palaimintasis: Gvidas iš Monpeljė
Apaštališkajame laiške, paskelbtame motu proprio, t. y. paties popiežiaus iniciatyva, išsamiai pristatytas palaimintojo gyvenimas, šventumo garsas ir apaštalavimas, visų pirma skirtas vargstantiesiems per ligoninių steigimą, kaip ir charizma, kuria dar šiandien vadovaujasi XII a. palaimintojo įsteigtos Šventosios Dvasios ligoninių brolijos dvasinės šeimos įpėdiniai.
Popiežius apaštališkuoju laišku įpareigojo palaimintojo charizmą puoselėjančias vienuolijas ir Šventosios Dvasios ligoninių institutus pal. Gvido iš Monpeljė liturginį kultą minėti vasario 7 dieną Valandų liturgijoje ir Mišiose.
Fide incensus – lotyniškas apaštališkojo laiško pavadinimas – primena ir cituoja XVII a. gyvenusio Pierre’o Saunier, pal. Gvido hagiografo, veikalą, kuriame sakoma, kad „tikėjimu liepsnojęs (lot. Fide incensus), artimo meilės darbais degęs palaimintasis buvo toks pamaldus ir taip labai mylėjo vargšus, kad juos gerbė kaip savo mokytojus, liaupsino kaip savo šeimininkus, mylėjo kaip savo brolius, slaugė kaip savo vaikus ir, visų pirma, garbino kaip Kristaus atvaizdą“.
Gvidas gimė įpusėjus XII a. Monpeljė, pietinėje Prancūzijoje, turtingoje šeimoje. Prieš 1190 metus pradėjo tarnauti vargšams ir stokojantiems, jiems įsteigė ligoninę-namus, pašvęstus Šventajai Dvasiai. Palaimintojo pavyzdžiu daug kitų Monpeljė gyventojų prisidėjo prie tarnystės vargšams ir ligoniams. Užgimė bendruomenė, kurią sudarė tiek vyrai, tiek moterys, pasauliečiai ir dvasininkai.
Gvido gailestingumo darbus pastebėjo ir jais susižavėjo italas Lotarijus iš Sėnjo, kuris, tapęs popiežiumi Inocentu III, karštai rėmė palaimintojo darbus, jį skatino tęsti ligoninių steigimą, vargšų, įskaitant apleistus naujagimius, globojimą, ir pakvietė į Romą, kur palaimintojo įsteigta garsioji Šventosios Dvasios in Saxia ligoninė ir šiandien veikia kaip Italijos sveikatos sistemai priklausanti ligoninė Santo Spirito in Sassia.
1198 m. bule Inocentas III paprašė visų vyskupų paremti Gvido darbus, juridiškai pavedė Šventajam Sostui Monpeljė ligoninę ir numatė kūrimą tinklo kitų Šventajai Dvasiai pašvęstų ir Šventajam Sostui priklausančių ligoninių. Popiežiaus Inocento III bulės paskelbimo metais Šventosios Dvasios ordinas administravo dešimt ligoninių pietinėje Prancūzijoje ir dvi Romoje. 1204 m. Inocentas III patvirtino ordiną, jos jurisdikcijai paskyrė prie Marijos bažnyčios, t. y. dabartinės Šventosios Dvasios in Saxia bažnyčios, esančią ligoninę ir leido ten pat įsteigti ordino generalinius namus.
1208 m. Gvidas mirė Romoje palydėtas popiežius bulės, kurioje iškelta jo pradėtų gailestingumo darbų prasmė ir būtinumas juos tęsti. 1291 metais veikė 56 ordino ligoninės, XV a. – maždaug tūkstantis, tačiau XVIII a. beveik visos, kaip ir ordinas, išnyko, išskyrus keletą moterų vienuolynų Ispanijoje ir Lenkijoje. Nuo XIII a. Krokuvoje prie Šv. Kryžiaus ligoninės veikęs vienuolynas XVIII a. išnyko Lenkijos primui arkivyskupui Mykolui Jurgiui Poniatowskiui uždarius naujokyną, tačiau po šimtmečio ordino moterų atšaka buvo atgaivinta. Keli šimtai Šventosios Dvasios kanauninkių nūdieną darbuojasi Lenkijoje, Ukrainoje, Italijoje ir Burundyje.
Nuolankaus ir kuklaus vargšų globėjo pal. Gvido iš Monpeljė atminimas perduotas per šimtmečius iš kartos į kartą vienuolynuose ir ligoninėse vis dar įkvepia Šventosios Dvasios dvasinės šeimos seseris ir brolius išeiti į gatves ieškoti stokojančiųjų – palaimintojo pavyzdžiu vykdyti tarnystę vargšams ir, kaip jis, kontempliuoti Dievo meilės slėpinį, kad per nenutraukiamą bendravimą su Dievu semtųsi jėgų tarnauti nelaimingiesiems, būti jiems paguodos, džiaugsmo ir ramybės šaltiniu, pažymėjo popiežius, apaštališkuoju laišku, paskelbtu dvyliktaisiais pontifikato metais, nutaręs Sekminių išvakarėse Bažnyčiai suteikti ypatingą malonės ženklą. Anot Pranciškaus, išmušė valanda ypatingu būdu pristatyti pal. Gvidą iš Monpeljė Dievo Bažnyčiai, kuriai jis toliau kalba per savo tikėjimą ir gailestingumo darbus. (SAK / Vatican News)
