Popiežius: „Atverkime širdis Dievo Dvasiai, kad taptume naujais žmonėmis“
Pirmąją naujojo ciklo katechezę popiežius pradėjo nuo pirmųjų Biblijos eilučių: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 1–2). Dievo Dvasia mums pasirodo kaip paslaptinga jėga, kuri pradinę beformę ir niūrią pasaulio būseną paverčia tvarka ir harmonija. Kitaip tariant, būtent ji padaro, kad pasaulis iš chaoso virstų kosmosu, kad sumaištis virstų grožiu ir darna. Iš tikrųjų tokia yra iš graikiškų kalbos kilusio žodžio kosmosas reikšmė. Tai kažkas gražaus, tvarkingo, švaraus, harmoningo, nes Dvasia yra harmonija.
Po šios pirmosios užuominos apie Dvasios veikimą kūrinijoje toliau Biblijoje aptinkame aiškiau išreikštų teiginių. Psalmėse skaitome: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės“ (Ps 33, 6) ir „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, tu atnaujini žemės veidą“ (Ps 104, 30). Panašiai kaip kūrinijos pradžioje, Dvasios veikimas pabrėžiamas ir kalbant apie naująją kūriniją. Tie patys įvaizdžiai, kuriuos naudojo Senasis Testamentas, pasitelkiami ir Naujajame Testamente: kalbama apie balandžio simbolį per Jėzaus krikštą Jordano upėje. Kalbant apie prisikėlusio Jėzaus susitikimą su mokiniais Paskutinės vakarienės menėje sakoma, kad jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Iš tiesų nesunku pastebėti panašumą su Adomo sukūrimo scena Pradžios knygoje (Pr 2, 7).
Apaštalas Paulius į Šventosios Dvasios ir kūrinijos santykį įveda naują elementą. Jis kalba apie visatą, kuri „dejuoja ir kenčia gimdymo skausmus“ (plg. Rom 8, 22). Kūrinija kenčia dėl žmogaus, pajungusio ją „tuštybei ir pragaišties vergovei“ (plg. Rom 8, 20–21). Pasak Pranciškaus, mums labai gerai pažįstama ši dramatiška tikrovė. Apaštalas mano, kad kūrinijos kančių priežastis yra žmogaus sugedimas ir nuodėmės, dėl kurių jis nutolo nuo Dievo. Tą patį matome ir mes šiandien. Matome, kiek daug žalos žmogus padarė ir tebedaro kūrinijai.
Šventasis Pranciškus Asyžietis rodo mums išeitį, kaip grįžti į Dvasios sukurtą harmoniją, – jis mums rodo kontempliacijos ir šlovinimo kelią. Pranciškus Asyžietis norėjo, kad iš kūrinijos kiltų šlovinimo giesmė Kūrėjui. Atsiminkime jo garsųjį himną „Laudato si'“. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę“ (Ps 19, 2), – teigia psalmininkas. Mišių liturgijoje mes kartojame „Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės“. Šv. Paulius teigia, kad žmogaus pašaukimas pasaulyje yra „būti Dievo didybės šlovei“ (plg. Ef 1, 12). O tai reiškia, sakė popiežius, kad kontempliacijos džiaugsmą turime kelti aukščiau už turėjimo džiaugsmą. Turime imti pavyzdį iš šv. Pranciškaus, kuris džiaugėsi visais kūriniais ir nė vieno nesisavino.
„Broliai ir seserys, Šventoji Dvasia, kuri pradžioje chaosą pavertė kosmosu, ir toliau veikia, kad šis virsmas įvyktų kiekviename žmoguje“, – sakė popiežius. Per pranašą Ezekielį Dievas pažadėjo: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia“ (Ez 36, 26). Žmogaus širdis kartais yra panaši tą beformę bedugnę, apie kurią kalbama pirmosiose Pradžios knygos eilutėse. Joje kunkuliuoja priešingi jausmai, kūno ir dvasios troškimai. Tam tikra prasme visi esame tarsi ta „susiskaldžiusi karalystė“, apie kurią Jėzus kalba Evangelijoje (plg. Mk 3, 24). Galima sakyti, kad aplink mus tvyro išorinis chaosas – socialinis, politinis chaosas, karai, badas, daugybė neteisybių, o mūsų širdyse – vidinis chaosas. Negalime įveikti išorinio chaoso, neįvedę tvarkos širdyje. Štai dėl ko turime stengtis, kad į mūsų vidinę sumaištį Šventoji Dvasia atneštų savo darnos. „Dievo Dvasia gali tai padaryti, atverkime jai savo širdis“, – sakė Pranciškus ir priminė jau daugiau kaip tūkstantį metų Bažnyčios kartojamą giesmę: Veni Creator Spiritus! – „Ateik, Dvasia Kūrėja! Aplankyk mūsų protus. Pripildyk savo dangiškųjų malonių širdis, kurias sukūrei!“
„Melskime Šventąją Dvasią, kad pas mus ateitų ir padarytų mus naujais žmonėmis“, – baigė popiežius katechezę. (jm / Vatican News)
