Popiežius: paliatyvioji slauga yra tikroji užuojauta mirštantiems
Pasak popiežiaus, kai susiduriame su tragiškais karo, smurto ir visų tipų neteisingumo padariniais, galime labai lengvai pasiduoti kančiai, taip pat nevilčiai. Tačiau kaip vienos žmonių šeimos nariai ir kaip tikintieji esame pašaukti su meile ir užuojauta lydėti vieni kitus, ypač tuos, kurie sunkiai kovoja ir nebemato priežasčių viltis. O viltis yra tai, kas suteikia mums stiprybės gyvenimo iššūkių, sunkumų ir nerimo keliamų klausimų akivaizdoje. Tai dar didesnė tiesa, kai susiduriama su sunkia liga ir įžengiama į paskutinį gyvenimo tarpsnį.
„Visiems, kurie gyvena nežinioje, taip dažnai susijusioje su liga ir mirtimi, reikia vilties liudijimo tų, kurie jais rūpinasi ir būna šalia jų“, – rašo popiežius, pasak kurio paliatyvioji slauga ir skausmo naštos, kiek tai įmanoma, nuėmimas yra konkretus artumo ir solidarumo su kenčiančiais ženklas, taip pat padedantis ligoniui ir jo artimiesiems priimti savo trapumą, pažeidžiamumą, žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje baigtinumą.
„Norėčiau pabrėžti, kad tikra paliatyvioji slauga iš esmės skiriasi nuo eutanazijos, kuri niekada nesuteikia vilties, nėra tikras rūpestis sergančiais ir mirštančiais žmonėmis“, – tęsia popiežius. Anot jo, eutanazija yra meilės nesėkmės, panašiai kaip žmonių „išmetimo kultūros“, ženklas. Eutanazija dažnai pristatoma kaip užuojautos forma. Bet pats žodis „užuojauta“ sako, kad tai yra „jausti kartu“, tam tikra prasme – kentėti kartu su kenčiančiu. Užuojauta nėra linkėjimas tyčia nutraukti gyvenimą, bet ryžtas dalytis našta su tais, kurie įžengė į paskutiniuosius savo žemiškosios piligrimystės etapus. Paliatyvioji slauga yra tikroji užuojautos forma, nes atsiliepia į fizinę, emocinę, psichologinę ir dvasinę kančią, tuo pat metu pabrėždama pamatinį asmenų, ypač mirštančiųjų, orumą padėdama priimti neišvengiamą perėjimą iš šio gyvenimo į amžinąjį.
„Žvelgiant iš tokios perspektyvos, mūsų religiniai įsitikinimai leidžia giliau suprasti ligą, kančią ir mirtį, matyti jas kaip dieviškosios Apvaizdos paslapties dalį, o krikščioniškojoje tradicijoje – kaip šventėjimo žingsnį. Tuo pat metu medicinos personalo ir atsidavusių slaugytojų užuojautos ir pagarbos veiksmai dažnai leidžia gyvenimo pabaigoje esantiems žmonėms atrasti dvasinę paguodą, viltį ir susitaikymą su Dievu, šeima ir draugais“, – pažymi popiežius. Pasak jo, labai svarbi dirbančiųjų paliatyviosios slaugos srityje tarnystė yra padėti ligoniams ir mirštantiesiems pajusti, kad jie nėra vieni, atskirti, kad jie nėra našta, kad jie yra susieti kitais ir kad jų gyvenimas Dievo akyse yra be galo vertingas.
„Brangūs draugai, raginu jus visus stengtis plėtoti mūsų pažeidžiamiausių brolių ir seserų paliatyviąją slaugą. Tegul jūsų diskusijos ir debatai šiomis dienomis padeda jums ištvermingai mylėti ir suteikti vilties tiems, kurie atsidūrė gyvenimo pabaigoje, taip kuriant teisingesnę ir broliškesnę visuomenę“, – linki popiežius konferencijos apie paliatyviąją slaugą dalyviams Toronte. (RK / Vatican News)
