Pranciškus: jaunuoliai – ne įrankiai, bet Bažnyčios dalis
Pranciškus padėkojo tiems, kurie prisidėjo prie PJD susitikimo Lisabonoje, kuris pareikalavo daug pastangų, bet kurio entuziazmo ir vilties injekcijos labai reikėjo po pandemijos laikotarpio ir tarptautinių įtampų kontekste. Popiežius palinkėjo taip pat dirbti rengiantis ateinančių metų Jubiliejui ir susitikimui Pietų Korėjoje, užkrėsti viltimi ir tuos, kurių liūdnas žvilgsnis įbestas į žemę. Azija yra jaunas ir gyvybingas žemynas, bet jos dideliuose miestuose netrūksta tų, kurie užsidarė savyje, beveik su niekuo nebendrauja ir mažai kuo domisi.
„Susitikimai Romoje ir Seule yra Dievo duodamos progos pasakyti jaunuoliams pasaulyje, kad Jėzus yra viltis, viltis tau, viltis mums, viltis visiems“, – sakė popiežius. tačiau rengiantis šiems dideliems susitikimams, negalima pamiršti kasdienybės, kiekvienos dienos jaunimo kelio, kuriam taip pat reikia žodžių, gestų, susitikimų, pasirinkimų, maldos. Tai mažai regimos, bet neretai didžiausią įspaudą paliekančios patirtys. Tai kasdienio krikščioniško gyvenimo šventumas ir džiaugsmas, apie kuriuos, priminė Pranciškus, jis rašė „Gaudete et exsultate“. Jis paprašė perskaityti šį dokumentą – himną džiaugsmui.
Jaunimo sielovadoje, tęsė popiežius, labai svarbu perduoti keletą paprastų, bet fundamentalių tiesų: Dievas yra meilė. Kristus yra gyvas. Jis tave gelbėja. Dvasia dovanoja gyvenimą, Marija yra Motina. Tegul šios šviesios tiesos būna dažnai ir nenuilstamai kartojamos, kad suteiktų jaunuoliams tvirtą tikrumą, jog Kristus yra su jais, ypač daugybės negatyvių naujienų ir dalykų, kurie mus supa, kontekste. Svarbu kurti ir suteikti progas jaunuoliams pajusti Kristų maldoje, Eucharistijos šventime, bendruomenės susitikimuose, tarnaujant vargšams, šventųjų liudijimuose. Taip patys jaunuoliai taps žinios ir liudijimo nešėjais.
Kitas esminis elementas – dvasinės įžvalgos savo gyvenime ir pašaukime menas, kurį, suprantama, turi praktikuoti ir tie, kurie nori jo mokyti jaunuolius: jaunimo sielovadoje dirbantys kunigai, katechetai, palydėtojai ir patys jaunuoliai. Šis menas nėra paviršutinis, jis turi būti gilus ir išgyventas. Jei šis menas taikomas išmintingai, jis padės išvengti daug ir didelių klaidų, pasimetimo, laiko praradimo. Įžvalga turi būti sinodinė, asmeninė ir siekianti tiesos.
Šiandien vyrauja individualizmas – pačiam viską apibrėžti ir eiti po vieną. O Bažnyčia – tai broliai ir seserys, kurie eina kartu, taip pat ir vidinės brandos keliu. Tai reiškia dvasinės įžvalgos sinodiškumą. Dvasinė įžvalga tuo pat metu yra asmeninė ta prasme, kad niekas nėra toks pat, kaip kitas. Dvasinė įžvalga turi atsižvelgti į amžių, brandą, gyvenimo etapą. Trečia, dvasinei įžvalgai reikia siekti tiesos tuo metu, kai aplink tarpsta netikros naujienos, kuriamos alternatyvios ir dirbtinės tapatybės. O jaunuolių širdyse yra gilus tikrumo savo, kitų ir Dievo akivaizdoje troškimas.
Dar vienas svarbus dalykas – įsiklausymas į jaunuolius ir kalbėjimasis su jais. Taip pat ir tam, kad nepadarytume jaunuolių įrankiais kitų sugalvotoms idėjoms, kurios iš tiesų neatsiliepia į jų poreikius, įgyvendinti. Jaunuoliai turi pajusti, kad yra aktyvi ir visaavertė Bažnyčios gyvenimo dalis. (RK / Vatican News)
