Popiežiaus pratarmė homilijų, kurios atskleidžia esmę, knygai
„Per daugelį metų jo homilijos dvasiškai maitino tūkstančius jaunų ir nebejaunų žmonių, kurie šeštadienio vakarais gausiai rinkdavosi į Šv. Lauryno už sienų baziliką. Niekas nenuobodžiaudavo, kai jis sakydavo pamokslus: kiekvienas žodis pasilikdavo širdyje ir nušviesdavo gyvenimą“, – rašo Pranciškus, prisimindamas savo bičiulį, kuriam palikus šį gyvenimą 2012 metais paskelbė trumpą atsiminimų straipsnį „Mano draugas kun. Giacomo“.
Jame ir pratarmėje kun. Giacomo Tantardini pamokslų rinkiniui popiežius Pranciškus priminė išskirtinį pamokslininko bruožą – begalinę, tarsi vaiko, nuostabą šiuo pasauliu ir Dievo veikimu jame. Kitas bruožas – mokėjimas matyti ir pabrėžti tai, kas yra svarbiausia.
„Bažnyčioje visuomet yra poreikis atsigręžti į tai, kas esmingiausia. Per ilgai krikščionybę redukuodavome iki taisyklių kodekso ar valingų pastangų, tačiau bet koks moralizmas galiausiai palieka mumyse nesėkmės ir liūdesio jausmą. Kun. Giacomo apmąstymuose svarbiausias veikėjas visada yra malonė, nes jis, pats ją patyręs, žinojo, kad Dievo iniciatyva visada užbėga už akių ir pralenkia kiekvieną mūsų ketinimą, uždegdama gėrio troškimą sau patiems ir mūsų artimui, ypač tam, kuriam jo labiausiai reikia. Prie žodžio „malonė“ kun. Giacomo visada prideda kitą žodį, kuris jį sukonkretina: „trauka“, nes Viešpats visada mus traukia savo žmogiškumo žavesiu“, – rašo popiežius Pranciškus, pasak kurio, rinkinio homilijos padės skaitytojui suprasti tai, kas svarbiausia jo sielai.
Širdį palies daug kun. Giacomo homilijų, bet labiausiai – paskutinė, pasakyta 2012 m. kovo 31 d., šeštadienį, likus vos kelioms dienoms iki jo mirties. Ji užbaigiama tokiais žodžiais, ištartais jau sunkiai ir tyliai: „Kaip gražu atiduoti save į Dievo Sūnaus rankas".
Šiuose žodžiuose, pasak popiežiaus Pranciškaus, telpa visas kun. Giacomo Tandardini gyvenimas. (RK / Vatican News)
