Popiežius Pranciškus – G7 vadovų susitikimo svečias
Iš Vatikano sraigtasparniu atskridusį popiežių pasitiko susitikimo šeimininkė Italijos premjerė Giorgia Meloni. Tuoj pat prasidėjo atskiri popiežiaus susitikimai su Tarptautinio valiutos fondo generaline direktore Kristalina Georgieva, Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir Kanados premjeru Justinu Trudeau. Po to Pranciškus dalyvavo tarpvyriausybiniame forume, svarsčiusiame dirbtinio intelekto poveikį žmonijos ateičiai, pasakė kalbą. Vėliau popiežiaus dar laukė kiti šeši dvišaliai susitikimai – su Kenijos prezidentu Williamu Samoei Ruto, Indijos premjeru Narendra Modi, JAV prezidentu Josephu Bidenu, Brazilijos prezidentu Luizu Inacio Lula da Silva, Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu ir Alžyro prezidentu Abdelmadjidu Tebboune’u.
„Dirbtinis intelektas – nuostabus ir bauginantis įrankis.“ Tai popiežiaus Pranciškaus kalbos, sakytos G7 tarpvyriausybinio forumo dalyviams, tema.
Šventasis Raštas sako, kad Dievas pripildė žmones nagingumo, išmonės ir visų amatų pažinimo dvasios (plg. Iš 35, 31). Dėl to mokslas ir technologijos yra nuo pat pradžių žmogui būdingo kūrybinio potencialo rezultatai. Iš šio Dievo žmogui suteikto kūrybinio potencialo kyla ir dirbtinis intelektas, pradėjo savo kalbą Pranciškus.
Dirbtinis intelektas yra labai galingas įrankis, naudojamas daugelyje žmogaus veiklos sričių: medicinoje ir darbo pasaulyje, kultūros ir komunikacijos, švietimo ir politikos srityse. Akivaizdu, kad jo naudojimas darys vis didesnę įtaką žmonių gyvenimo būdui, socialiniams santykiams, o ateityje – ir tam, kaip žmogus suvoks savo tapatybę. Tačiau dirbtinis intelektas ne tik kelia nuostabą dėl jo teikiamų galimybių, bet ir susirūpinimą dėl galimų pasekmių.
Be jokios abejonės dirbtinio intelekto atsiradimas yra tarsi nauja, kognityvinėje sferoje vykstanti pramoninė revoliucija, kuri gali nulemti naujos socialinės sistemos susiformavimą, kalbėjo Pranciškus. Dirbtinis intelektas gali demokratizuoti prieigą prie žinių, skatinti mokslinių tyrimų pažangą, sudaryti galimybę patikėti sunkius darbus mašinoms. Tačiau jis gali ir sukelti didesnę neteisybę tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, tarp dominuojančių ir engiamų socialinių klasių, taigi gali kelti grėsmę „susitikimo kultūrai“ ir prisidėti prie „atmetimo kultūros“ plitimo. Dėl sparčios technologinės pažangos dirbtinis intelektas kelia nuostabą ir susižavėjimą, bet kartu jis yra ir nerimą keliantis ar netgi bauginantis įrankis. Jo naudojimas turi būti labai gerai apmąstytas.
Pasak Pranciškaus, tokie apmąstymai turėtų prasidėti nuo konstatavimo, kad dirbtinis intelektas yra būtent įrankis. Tad savaime suprantama, kad ir jo teikiama nauda ar galima žala priklauso nuo naudojimo. Taip buvo ir yra su visais įrankiais, kuriuos žmonės sukūrė nuo seniausių laikų. Žinome, kad žmogaus sukurti įrankiai ne visada naudojami tik gėriui. Net jei žmogus jaučia savyje antgamtinį pašaukimą, jei supranta, kad jis pats yra skurtas tam, kad darytų gera, tarnautų savo broliams ir seserims bei visų bendriems namams, žinome, kad kartais jis elgiasi visiškai priešingai. Radikaliai naudodamasis laisve žmogus kartais iškreipia savo būties tikslus, tampa savo paties ir planetos priešu. Taip gali atsitikti ir su technologinių priemonių naudojimu. Tik užtikrinus jų paskirtį tarnauti žmogui, technologinės priemonės prisidės prie to, kad būtų dar labiau iškelta unikali žmogaus didybė ir orumas. Todėl, pabrėžė Pranciškus, kalbėti apie technologijas – tai kalbėti apie tai, ką reiškia būti žmogumi, kalbėti apie tik žmogui būdingą laisvę ir atsakomybę, kitaip tariant – kalbėti apie etiką. Tai dar labiau pasakytina apie dirbtinį intelektą, kuris yra labai sudėtingas įrankis.
Dirbtinį intelektą naudojančios mašinos daro algoritminius pasirinkimus, grindžiamus arba aiškiai apibrėžtais kriterijais, arba statistinėmis išvadomis. Tuo tarpu žmogus ne tik renkasi, bet ir sugeba priimti sprendimą širdyje. Dėl šios priežasties, susidūrę su šiomis naujomis technologinėmis priemonėmis, kurios, regis, geba rinktis savarankiškai, turime aiškiai suvokti, kad sprendimo galia visada turi būti paliekama žmogui. Pasmerktume žmoniją beviltiškai ateičiai, jei atimtume iš žmonių gebėjimą spręsti apie save ir savo gyvenimą, jei padarytume žmones priklausomus nuo mašinų pasirinkimų. Tai pasakęs, Pranciškus dar kartą paminėjo savo paties ir kitų Šventojo Sosto atstovų ne kartą keltą vadinamųjų autonominių mirtinų ginklų klausimą. Tokių ginklų kūrimas ir naudojimas turi būti uždraustas. Jokia mašina niekada neturi rinktis atimti žmogaus gyvybę.
Toliau savo kalboje popiežius perėjo prie bendrų pastabų apie socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame vyksta dabartinė technologijų plėtra. Šios naujovės kuriamos savitoje ir precedento neturinčioje socialinėje konjunktūroje, kurioje vis mažiau vertinamas žmogiškasis matmuo ir vis mažiau dėmesio skiriama asmens orumui. Nepakankamas žmogiškojo asmens vertės ir orumo suvokimas gali daryti pavojingą naujų instrumentų diegimą ir plėtojimą. Iš tiesų neturime pamiršti, kad nė viena naujovė nėra neutrali. Technologijų naudojimas visada daugiau ar mažiau atspindi jas kuriančių ir diegiančių žmonių pasaulėžiūrą. Tai galioja ir dirbtinio intelekto programoms. Kad taptų geresnio rytojaus kūrimo priemonėmis, jos turi būti skirtos kiekvieno žmogaus gerovei ir jų naudojimas turi būti įkvėptas etiškų paskatų. Kaip rūpinimosi tuo pavyzdį popiežius savo kalboje paminėjo Katalikų Bažnyčios kartu su keliomis didžiosiomis kompiuterijos technologijų bendrovėmis 2020 m. paskelbtą memorandumą dėl dirbtinio intelekto plėtojimo ir naudojimo etikos – Rome call for an AI ethics.
Negalime nematyti realaus pavojaus, kad dirbtinis intelektas gali formuoti pasaulėžiūrą, kuri apsiriboja tik tuo, ką galima išreikšti skaičiais, siekti viską įsprausti į iš anksto parengtas kategorijas, atmesti kitų tiesos formų indėlį ir primesti vienodus antropologinius, socialinius, ekonominius bei kultūrinius modelius. Tokiu atveju kiltų rimtas pavojus, kad dirbtinio intelekto įkūnijama technologinė paradigma užleis vietą dar pavojingesnei paradigmai, kurią popiežius įvardija kaip „technokratinę paradigmą“.
Baigdamas savo kalbą popiežius sakė, kad šių jo svarstymų apie dirbtinio intelekto poveikį žmonijos ateičiai tikslas yra pabrėžti, kaip labai šiandien žmonijai reikia gerai apgalvotos politikos šių naujovių atžvilgiu. Reikia sveikos politikos, kad į ateitį žvelgtume su viltimi ir pasitikėjimu. Kiekvienas žmogus turi pareigą naujomis technologijomis tinkamai naudotis, o politika turi sudaryti sąlygas, kad toks tinkamas naudojimasis būtų įmanomas ir vaisingas. (jm / Vatican News)
