Pranciškus: Eucharistija moko dėkoti už visas Dievo dovanas
Homilijoje popiežius Pranciškus pakvietė mąstyti apie tris Eucharistijos įsteigimo ir slėpinio, mums pristatytus Evangelijoje pagal Morkų, aspektus – padėką, atminimą ir buvimą dabartyje.
Pats žodis „Eucharistija“ reiškia „padėką“, priminė Pranciškus. Dėkojame Dievui už visas dovanas. Duonos – kasdienio maisto – ženklas yra svarbus. Kai kuriose kultūrose egzistuoja gražus paprotys – pakelti ant žemės nukritusią duoną ir ją pabučiuoti, tokiu būdu parodyti, kokia ji brangi ir vertinga. Nešdami duoną ant altoriaus kartu nešame viską, kas esame ir ką turime: gyvenimą, darbus, sėkmes ir nesėkmes.
Eucharistija mus moko laiminti, priimti ir bučiuoti Dievo dovanas, visuomet dėkoti, ne vien maldos metu, bet ir kasdienybėje. Kokiu būdu? Jų daugybė. Pavyzdžiui, nešvaistyti talentų ir gėrybių, kurias mums Viešpats davė. Pakelti nuo žemės suklydusį, parpuolusį dėl klaidos ar silpnumo. Tik vienu atveju galime žvelgti į kitą iš aukšto – kai padedame jam atsistoti, nes viskas yra dovana, visi turi turėti galimybę vėl atsistoti. Būtų galima išvardyti ir daugiau būdų, kaip elgtis „eucharistiškai“, kaip elgtis su meile, rūpestingai, išpildant savo pareigas.
„Laiminti duoną“ taip pat reiškia „atminti“. Atminti ką? Senasis Izraelis atmindavo išlaisvinimo iš Egipto vergovės įvykį ir kelionės į Pažadėtąją žemę pradžią. Krikščionys atmena Kristaus Velykas, jo kančią ir prisikėlimą, kuriais buvome išlaisvinti iš nuodėmes ir mirties. Atsiminkime savo gyvenimą, savo sėkmes ir nesėkmes, savo klaidas ir Viešpaties pagalbą vėl atsikelti, ragino popiežius.
Yra sakančių, pasak Pranciškaus, kad laisvas yra tas, kuris galvoja tik apie save, mėgaujasi gyvenimu ir, nepaisydamas kitų, kartais su neslepiama arogancija, daro tai, ką nori. Tačiau tai nėra laisvė – tai paslėpta vergija. Panašiai laisvės neatrasime pinigų seifuose ar drybsojime. Tačiau atrasime ją vakarienbutyje, kur Kristus, vedamas tik meilės, pasilenkia prie brolių, tarnauja ir dovanoja savo gyvenimą.
Trečia, eucharistinėje Duonoje iš tiesų yra Kristus. Ji mums kalba apie Dievą, kuris yra ne tolimas ir pavydus, bet artimas žmogui, jo laukiantis, padedantis, lydintis.
Toks Dievo buvimas mus kviečia tapti artimais mūsų artimui ten, kur kviečia meilė. Tokios meilės duonos, jos skonio ir kvapo, jos dėkingumo, laisvės ir artumo taip reikia šiandien. Per daug vietų, per daug gatvių, kuriose kažkada buvo kepama duona, dėl karo, dėl abejingumo, dėl egoizmo virto griuvėsiais.
Tokia, pasak popiežiaus, ir eucharistinės procesijos po Mišių – Viešpaties, nešimo tarp namų nuo šv. Jono Laterane bazilikos altoriaus iki Didžiosios Marijos bazilikos – prasmė. Ši procesija yra ne tam, kad pasipuikuotume ar pademonstruotume savo tikėjimą, bet kad per Eucharistijos Duoną pakviestume visus dalyvauti Jėzaus mums dovanotame naujame gyvenime. „Dalyvaukime procesijoje su tokiu nusiteikimu“, – sakė popiežius.
Galima priminti, kad Corpus Domini visuotinės Bažnyčios švente, iki tol minėta keliose vyskupijose ir bendruomenėse, tapo 1264 metais, kai Urbonas IV paskelbė bulę Transiturus de hoc mundo. Tai Kristaus realaus buvimo Eucharistijoje doktrinos pratęsimas liturginiame gyvenime: ankstesniais amžiais teologų, kurie Eucharistijoje buvo linkę labiau įžvelgti simbolines ar dvasines prasmes, o ne realų buvimą. Šiose diskusijose suformuluota realų buvimą pabrėžusi, jau 1215 metų Laterano IV Susirinkime, transsubstanciacijos doktrina – išoriniai duonos ir vyno požymiai lieka tokie patys, bet keičiasi substancija (žr. KBK, 283 sk.) Urbono sprendimui įtaką turėjo ir kiti, labiau asmeninio ir mistinio pobūdžio veiksniai – pažintis su mistike šv. Julijona iš Kornijono, kurios regėjimuose taip pat yra specialios Eucharistinės iškilmės prašymas, ar jo pontifikato metu įvykęs Bolsenos eucharistinis stebuklas.
Vienas iš Urbono IV palydovų buvo šv. Tomas Akvinietis, didis teologas. Popiežiaus prašymu jis sukūrė Švenčiausiajam Sakramentui ir Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei dedikuotą himną, kuriame susipina poezija ir teologija: Pange, lingua, gloriosi („Kūno paslaptį šlovingą...“). Šis himnas tikinčiųjų giedamas ir šiandien, išreiškiant ir gaivinant tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.
„Jėzus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir neprilygstamu būdu. Jis Eucharistijoje yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Todėl visas Kristus – Dievas ir žmogus – joje yra sakramentiniu būdu, t. y. duonos ir vyno eucharistiniais pavidalais“ (KBKS, 282 sk.) (RK / VaticanNews)
