Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės Angelo malda: tapkime dovana
„Įsidėmėkime širdyje šiuos žodžius – „davė mokiniams“ (Mk 14, 22). Eucharistijoje pirmiausia ryškėja dovanos matmuo“, – pažymėjo Pranciškus. Jėzus paima duoną ne tam, kad ją suvalgytų vienas, bet kad sulaužytų ir padalintų mokiniams. Šis gestas atskleidžia Jėzaus tapatybę ir misiją. Jis nepasilaikė vien sau savo dieviškojo gyvenimo ir savo šlovės, bet, apaštalo Pauliaus žodžiais, „apiplėšė save“ (žr. Fil 2, 1–11), kad pasidalintų mūsų žmogiškumu ir įvestų mus į amžinąjį gyvenimą. Visas Jėzaus gyvenimas yra dovana.
Tad galime suprasti, kad Eucharistijos šventimas ir eucharistinės duonos valgymas nėra nuo gyvenimo atskirtas liturginis aktas ar tik asmeninės paguodos akimirka. Kaip Jėzus paėmė duoną, laužė ją ir davė mokiniams, taip ir mes, būdami suvienyti su juo, galime tapti duona, laužoma ir duodama kitiems, dalytis tuo, kas esame ir ką turime. Šv. Leonas Didysis yra pasakęs, kad priimdami Kristaus Kūną tampame tuo, ką valgome.
Štai kam esame pašaukti: tapti tuo, ką valgome, tapti „eucharistiniais“ žmonėmis, kurie nebegyvena sau (žr. Rom 14, 7), vadovaudamiesi turėjimo ir vartojimo logika, bet moka savo gyvenimą paversti dovana kitiems.
Eucharistijos dėka tampame naujo pasaulio pranašais ir statytojais. Pradedame laužyti ir dalinti savo gyvenimo duoną, kai įveikiame egoizmą ir atsiveriame meilei, kai puoselėjame broliškumo ryšius, kai dalijamės savo brolių ir seserų kančiomis, taip pat savo duona bei ištekliais su stokojančiaisiais, kai savo talentais tarnaujame visiems.
Tad paklauskime savęs: gyvenu tik sau, ar dovanoju gyvenimą kitiems taip, kaip Jėzus? Ar eikvoju save kitiems, ar esu užsidaręs savo mažame „aš“? Ar moku dalytis kasdienėse situacijose, ar siekiu tik savo naudos?
Tegul Mergelė Marija, kuri priėmė Jėzų, iš dangaus nužengusią Duoną, ir save visą dovanojo kartu su juo, padeda ir mums tapti meilės dovana, susivienijusia su Jėzumi-Eucharistija, meldė popiežius. (RK / Vatican News)
