Popiežius jėzuitams Belgijoje: „Mūsų dvasingumo bruožas – rizikuoti“

„Šventasis Tėve, kokia yra konkreti jėzuitų misija Belgijoje?“ – paklausė vienas iš susitikimo dalyvių.

„Aš gerai nesu susipažinęs su jūsų situacija, todėl negaliu pasakyti, kokia jūsų misija šiame konkrečiame kontekste. Tačiau galiu pasakyti vieną dalyką: jėzuitas turėtų nieko nebijoti. Jame turi tvyroti įtampą tarp dviejų drąsos formų: drąsos ieškoti Dievo maldoje ir drąsos eiti į pakraščius. Tai iš tiesų yra veiklus „kontempliatyvumas“. Manau, kad tokia yra pagrindinė jėzuitų misija: pasinerti į pasaulio problemas ir maldoje grumtis su Dievu“, – kalbėjo popiežius, priminęs gražų šv. Pauliaus VI kreipimąsi į jėzuitus XXXII generalinės kongregacijos proga: sudėtingų situacijų kryžkelėse visada atrasime jėzuitą, sakė jis. Ši kalba yra šedevras ir aiškiai sako, ko Bažnyčia nori iš Jėzaus Draugijos. „Prašau jus perskaityti tą tekstą. Ten rasite savo misijos aprašą“, – paragino Pranciškus.

Į popiežių kreipėsi jėzuitas iš Amsterdamo. Tai vienas iš sekuliariausių miestų pasaulyje. Netikėjimas yra labiau taisyklė, nei išimtis. Kaip perduoti savo vidinį turtą artimui, kaip dalintis juo su visais? Tai Evangelijos įkultūrinimo tema. 

Pasak popiežiaus, patartina pažvelgti į Jėzaus Draugijos pradžią, į didžius jėzuitų misionierius, kaip kad Matteo Ricci, kurie savo drąsa išgąsdino ne vieną Bažnyčioje. Jie nubrėžė įkultūrinimo ribą, kuri, pridūrė popiežius, nėra užfiksuota visiems laikams. Šią liniją galima nustatyti dvasine įžvalga, o dvasiškai įžvelgti galima meldžiantis. Tai savo paskutinėje ir jam įsirėžusioje kalboje pabrėžė t. P. Arrupe (jėzuitas, XX amžiaus antroje pusėje vadovavęs Jėzaus Draugijai – red.).

„Jėzuitų malda vystosi ribinėse, sudėtingose situacijose. Tai gražus mūsų dvasingumo bruožas: rizikuoti“, – pridūrė popiežius.

Kitas klausimas taip pat buvo apie sekuliarizmą visoje Vakarų Europoje, kurios visuomenės nutolo nuo Dievo. Ką daryti?

Sekuliarizacija yra sudėtingas reiškinys. Kartais, pasak popiežiaus, tenka susidurti su stabmeldystės formomis – tai nėra kokio stabo statula, bet pati aplinka, oras, kurio kvėpuojame. Vis dėlto privalome skelbti Evangeliją ir šiai kultūrai savo liudijimu, tarnyste ir tikėjimu. Taip pat vidine malda. Antra vertus, tai nėra sudėtinga. Pažvelkime į apaštalą Paulių, kuris nesėkmingai kreipėsi į Atėnų gyventojus, jis pasuko, rodos, tuo metu ne jam skirtu keliu. Reikia atviro pokalbio, o šį turi lydėti paprasta ir nuoširdi tarnystė. Ji padeda dialogui būti vaisingu. Deja, Bažnyčioje dažnai sutinkamas stiprus klerikalizmas, kuris trukdo šiam vaisingam dialogui. O ten, kur yra klerikalizmas, nėra tarnystės. Kitas dalykas – evangelizacijos niekada negalima painioti su prozelitizmu.

Dar vienas klausimas buvo tai, kas trukdo moterims suteikti teisingesnę ir deramą vietą Bažnyčioje.

Pati Bažnyčia, pabrėžė popiežius, yra „Moteris“. Moters vaidmuo neturi būti apribotas kunigystės klausimu, bet įterptas į charizmų temą. Bendrai kalbant, mačizmas ir feminizmas yra „rinkos“ logikos.

Anot Pranciškaus, jis stengiasi, kad vis daugiau atsakingų postų Vatikane būtų skirta moterims. Situacija keičiasi, tai galima matyti. Vatikano valstybės vicegubernatorė yra moteris. Pagalbos integraliam žmogaus vystymuisi dikasterijoje, kaip ir Pašvęstojo gyvenimo dikasterijoje, Ekonominių reikalų dikasterijoje antras pagal svarbą pareigas užima moterys. Vyskupų skyrimo komisijoje dirba trys moterys ir nuo to laiko, kai jos pradėjo dirbti, situacija pagerėjo, jos labai įžvalgios. Vis daugiau moterų užima aukštas pareigas Vatikane ir šiuo keliu bus einama toliau, užtikrino popiežius.

Sekuliarioje visuomenėje vis mažiau kunigų. Kokia parapijų bendruomenių be kunigų ateitis?

„Bendruomenė yra svarbesnė už kunigą. Kunigas yra bendruomenės tarnas“, – atsakė popiežius. Pasak jo,  įvairiose pasaulio dalyse pačioje bendruomenėje ieškoma žmogaus, kuris galėtų atlikti vadovaujantį vaidmenį. Bet, pavyzdžiui, yra ir moterų vienuolių, kurios prisiima šį įsipareigojimą. Popiežius paminėjo Peru moterų vienuoliją, kurios narės vyksta būtent ten, kur nėra kunigo, ir daro daug darbų – pamokslauja, krikštija. Jei atsiunčiamas kunigas, jos keliauja kitur.

Popiežiaus vizito metu buvo paminėta Liuveno katalikų universiteto 600 metų sukaktis, šiame universitete dėsto arba mokosi ir jėzuitai. Kokia žinia gali būti skirta intelektualiniam apaštalavimui, kuris tarnauja Bažnyčiai ir pasauliui?   

„Intelektualinis apaštalavimas yra svarbus ir yra mūsų, jėzuitų, pašaukimo dalis. Jėzuitai turi dalyvauti akademinėje veikloje, moksliniuose tyrimuose ir komunikacijoje“, – pastebėjo Pranciškus, anot kurio, siuntimas jėzuitams būti tarp žmonių apima ir institucinius kontekstus. Kartais yra pagunda nuo jų nusigręžti. Popiežius paminėjo, kad stebi vienos jėzuitų grupės studijas moralinės teologijos srityje. Jie ieško naujų kelių, formuluoja naujus uždavinius. „Be to, skaitykite mokslinius žurnalus!“, – paragino popiežius, paminėjęs keletą katalikiškų teologinių žurnalų.

Tuoj po apaštalinės kelionės, priminė dar vienas popiežiaus ir Belgijos, Liuksemburgo bei Olandijos jėzuitų susitikimo dalyvis, prasideda Vyskupų sinodo apie sinodiškumą darbai, kuriuos galima matyti taip: kad Bažnyčia galėtų būti susitaikymo ambasadore pasaulyje, ji visų pirma sinodiniais ryšiais turi susitaikyti savo viduje.

Svarbu veikti ne vien iš viršaus į apačią, bet ir iš apačios į viršų, pratęsė temą popiežius. Sinodiškumas nėra lengvas, autoritetingos figūros ne visada elgiasi dialogiškai. Klebonas gali spręsti vienas, gali spręsti kartu su taryba. Panašiai ir vyskupas ar popiežius. „Rytų krikščionys išlaikė sinodiškumą, o mes jį praradome“, – pripažino Pranciškus, priminęs, kad sinodinį metodą prieš 50 metų – po Susirinkimo – grąžino šv. Paulius VI. O dabar sinodiškumo diegimo darbas tęsiamas vadovaujantis sinodiniu metodu. Tai malonė Bažnyčiai, kurioje autoritetas turi veikti sinodiškai. Taip, susitaikymas pasiekiamas sinodiniu metodu, o be susitaikymo negalime būti iš tiesų sinodine Bažnyčia. 

Viename iš paskutinių klausimų paminėta migracija, kuri, pažymėjo popiežius, yra sudėtingas reiškinys. Šventasis Raštas ragina pasirūpinti našle, vargšu ir svetimšaliu. O Europa, kuri nebeturi vaikų ir sensta, nebegali išsiversti be migrantų, jai tai išgyvenimo klausimas. Bažnyčia turi rimtai žvelgti į migrantų klausimą. Migrantas turi būti priimtas, palydėtas, remiamas ir integruotas. Negali pritrūkti nei vieno elemento, nes kitaip baigsis blogai ir migrantui, ir visuomenei, kurioje jis yra.

Su susitikimo dalyviais popiežius atsisveikino linkėdamas neprarasti evangelinio uolumo, taip pat remti nedideles katalikiškas bendruomenes, kurios puoselėja gyvą     tikėjimą ir juo dalijasi. (RK / Vatican News)