Popiežius skalabrinams: kad migracija būtų visiems naudinga, reikia vilties kelių ir sielovados
Jonas Krikštytojas (Giovanni Battista) Scalabrini, kuris 2022 metų spalio 9-ąją paskelbtas šventuoju, kartais aprašomas taip – „vyskupas, kurio širdis buvo didesnė už jo vyskupiją“. Jis pats aprašo lemtingą momentą Milano stotyje, kur pamatė būrį migrantų italų, pradedančių kelionę į tolimąją Ameriką. Vyskupas juto jų nerimą pakeliui į nežinomą kraštą, skausmą atsisveikinant su savuoju, bet taip pat ryžtą viską palikti už nugaros ir pasirengimą priimti visus gyvenimo iššūkius. Tarp migrantų jis matė nuo darbo sulinkusius senolius ir vyrus pačiame žydėjime, klegančius vaikus ir jaunas merginas. Iš kitų migrantų liudijimų jis jau žinojo, kad daugelio iš jų laukia sunkus kelias, kurio metu galima ne vien kažką atrasti, bet ir viską prarasti – sveikatą, orumą, net žmogiškumą. „Čia gyvename ir mirštame kaip gyvuliai“ – tokius vienos pažinotos šeimos žodžius, kartu su maldos prašymu, jam perdavė vienas sugrįžęs migrantas, prisimena vyskupas.
Jis pripažino, kad migracija buvo būtinybė ir teisė. Savo užrašuose vyskupas mini pokalbį su vienu kalnų kaimelio gyventoju, puikiu vyru ir pavyzdiniu krikščionimi, kuris savo šeimai paprašė palaiminimo prieš išvykstant į Ameriką. Ar tai tikrai geras pasirinkimas, paklausė jo vyskupas J. K. Scalabrini. „Į mano abejones jis atsakė iškeldamas paprastą ir skausmingą dilemą: jam vogti ar emigruoti?“
„Neprivalau ir nenoriu vogti, nes Dievas ir įstatymas draudžia tai daryti. O užsidirbti duonos sau ir savo vaikams čia neįmanoma. Ką tada daryti? Emigruoti – vienintelė likusi galimybė“, – pasakęs jam vyras.
„Nežinojau, ką pridurti. Susigraudinęs palaiminau jį, patikėdamas Dievo globai. Dar kartą įsitikinau, kad emigracija – tai būtinybė, paskutinė ir herojiška priemonė, kurios reikia taip, kaip pacientui reikia skausmingos operacijos, kad išvengtų mirties“, – savo užrašuose pasižymėjo vyskupas. Kita vertus, jį kamavo klausimas – ką jis gali padaryti dėl savo krašto vaikų tolimose žemėse, dėl jų tikėjimo, dėl jų žmogiškumo, dėl jų paguodos ir sutvirtinimo? Atsakymas į šį klausimą ir buvo Šv. Karolio misionierių, tapusių „migrantais tarp migrantų“, įsteigimas. Antra vertus, vyskupas Scalabrini ne tik daug rašė apie priverstinės migracijos ir išnaudojimo žalą, bet kalbėjo ir apie „natūralią ir šventą“ laisvos migracijos teisę. Pasak jo, ji leidžia asmeniui išskleisti talentus, išplėsti visuomenės akiratį, skatinti gėrybių ir žinių mainus, galiausiai – padėti plisti Evangelijos šviesai.
Audiencijoje skalabrinams, šiuo metu Romoje susirinkusiems į generalinę kapitulą ir vėl šešiems metams išsirinkusiems brazilą Leonirą Mario Chiarello kongregacijos vyresniuoju, popiežius Pranciškus ne kartą priminė šventojo vyskupo J. K. Scalabrini figūrą ir žodžius, paminėjęs, kad ir pats yra migrantų vaikas. (Popiežiaus seneliai ir tėvas buvo italai iš šiaurės Italijos, išvykę į Argentiną 1929 metais – red.) Vyskupas Scalabrini matė įvairius socialinius ir individualius migracijos aspektus, įskaitant tą, kad migrantai yra vilties ieškotojai ir mokytojai. Tai, pasak popiežiaus, mums kelia vilties sielovados iššūkį, kad migracija iš tiesų duotų gerų vaisių visoms pusėms. Priešingu atveju laukia vienatvė, nuosmukis, šaknų, vertybių ir perspektyvų netekimas, tikėjimo praradimas, patekimas į prievartos ir neteisingumo reples. Todėl būtina, kad migrantai būtų pasitinkami, palydimi, remiami ir integruojami, pabrėžė Pranciškus.
Jis paminėjo kontrastą tarp turtingų kraštų, kuriems reikia migrantų dėl darbo rankų ir dėl visuomenės senėjimo, bet kurie vis tike į jus žvelgia vien kaip į grėsmę, abejingai stebi jų dramas, nors nevengia pasinaudoti vienam ar kitam darbo sezonui, ir tų, kurie iš visų jėgų stengiasi išgyventi, išlaikyti savo šeimas, išsigelbėti nuo karo, nuo bado, nuo persekiojimų. Pasak popiežiaus, dėl to, kad labai vertina skalabrinų darbą, jis paskyrė kardinolą iš jų tarpo, užsimindamas apie kun. Fabbio Biaggio CS, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijoje dirbantį skalabriną, vieną iš gruodžio 7 dienos konsistorijos dalyvių. (RK / Vatican News)
