Pranciškus: Dvasia yra vienijanti Meilė Trejybėje ir šeimoje
Pranciškus citavo šv. Augustiną, kuris savo teologijoje atsispyrė nuo teiginio „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8).
Jei yra meilė, tai yra ir tas, kuris myli, tas, kuris yra mylimas, ir pati juos vienijanti meilė. Trejybėje Tėvas yra tas, kuris myli, visa ko šaltinis ir pradžia; Sūnus yra tas, kuris yra mylimas, o Šventoji Dvasia yra juos vienijanti meilė.
Taigi krikščionių Dievas yra „vienas“ Dievas, bet ne vienišas: jis yra bendrystės ir meilės vienybė. Dėl to kai kas pasiūlė Šventąją Dvasią vadinti ne „trečiuoju vienaskaitos asmeniu“, bet veikiau „pirmuoju daugiskaitos asmeniu“. Kitaip tariant, ji yra dieviškasis Tėvo ir Sūnaus „Mes“, skirtingų asmenų vienybės ryšys. Taip pat Bažnyčios, kuri yra „vienas kūnas“, nors sudarytas iš daugelio narių, vienybės principas.
„Šiandien norėčiau su jumis pasvarstyti, ką Šventoji Dvasia gali pasakyti šeimai. Ką Šventoji Dvasia gali turėti bendro su santuoka? Labai daug, galbūt su jos esme, pamėginsiu paaiškinti, kodėl“, – sakė popiežius Pranciškus.
Krikščioniškoji santuoka, pasak jo, yra savęs dovanojimo sakramentas, vieno buvimas kitam, vyro ir moters dovanojimasis. Taip norėjo Kūrėjas, kai sukūrė žmogų, vyrą ir moterį, pagal savo paveikslą (žr. Pr 1, 27). Todėl žmonių pora yra pirmoji ir pamatinė meilės bendrystės, kuri yra Trejybė, realizacija.
Sutuoktiniai taip pat turėtų sudaryti pirmąjį daugiskaitos asmenį – „mes“. Būti vienas su kitu kaip „aš“ ir „tu“, o prieš pasaulį, įskaitant vaikus, kaip „mes“. Kaip gražu girdėti motiną sakant savo vaikams: „Jūsų tėvas ir aš...“, panašiai, kaip Marija sakė Jėzui, kai pagaliau atrado jį, dvylikmetį, šventykloje (žr. Lk 2, 48). Gražu girdėti tėvą sakant: „Jūsų motina ir aš“, tarsi jie būtų vienas asmuo. Vaikams labai reikia šios tėvų vienybės ir jie labai kenčia, kai jos trūksta.
Tačiau, kad išpildytų šį pašaukimą, santuokai reikia pagalbos to, kuris yra Dovana, tobulas savęs dovanotojas. Ten, kur įžengia Šventoji Dvasia, atgimsta gebėjimas dovanoti save. Kai kurie lotynų Bažnyčios tėvai tvirtino, kad, būdama abipusė Tėvo ir Sūnaus Trejybėje dovana, Šventoji Dvasia taip pat yra tarp jų viešpataujančio džiaugsmo priežastis, ir, kalbėdami apie ją, nebijojo naudoti santuokiniam gyvenimui būdingų gestų, tokių kaip bučinys ir apkabinimas, vaizdinių.
Niekas nesako, jog tokia vienybė yra lengvai pasiekiamas tikslas, juolab šiandienos pasaulyje, tačiau tokia dalykų tiesa, suteikta Kūrėjo, ir todėl tai yra jų prigimties dalis. Žinoma, kartais gali atrodyti, kad statyti ant smėlio, o ne ant uolos yra greičiau ir lengviau, tačiau Jėzus savo palyginimu perspėja, koks bus rezultatas (žr. Mt 7, 24–27).
Tačiau dažnai net nereikia palyginimų, nes ant smėlio pastatytų santuokų pasekmės, deja, visiems matomos, ir daugiausia už tai sumoka vaikai. Apie tiek daug sutuoktinių galima pasakyti tai, ką Marija pasakė Jėzui per vestuves Galilėjos Kanoje: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3).
Tačiau Šventoji Dvasia yra ta, kuri ir toliau, dvasiniame lygmenyje, daro stebuklą, kurį Jėzus padarė Kanos vestuvėse – įpročio vandenį paverčia nauju buvimo kartu džiaugsmu. Tai nėra pamaldi iliuzija. Tą Šventoji Dvasia padarė daugybėje santuokų, kai sutuoktiniai pasiryžo jos šauktis.
Todėl būtų gerai, jei, greta teisinės, psichologinės ir moralinės informacijos, būtų gilinamas sužadėtinių dvasinis pasirengimas santuokai. Tra moglie e marito non mettere il dito – „Tarp vyro ir žmonos nekišk piršto“, – sako italų patarlė, perspėjanti nesikišti į sutuoktinių reikalus. Bet galima pasakyti ir priešingai: jei tai „Dievo pirštas“ – Šventoji Dvasia – labai reikia jos įsikišimo į sutuoktinių reikalus. (RK / Vatican News)
