Trečiadienio katechezė. Ką tikime tikėdami Šventąja Dvasia?
Pirmaisiais trimis amžiais Bažnyčia nejautė poreikio tiksliai suformuluoti savo tikėjimą į Šventąją Dvasią. Seniausiame Bažnyčios tikėjimo išpažinime, vadinamame Apaštalų tikėjimo išpažinimu, paskelbus: „Tikiu Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją, ir Jėzų Kristų“, kuris gimė, mirė, nužengė į pragarus, prisikėlė ir įžengė į dangų, priduriama –„[Tikiu] į Šventąją Dvasią“, be jokio tolimesnio aprašymo.
Tai erezija pastūmėjo Bažnyčią patikslinti savo tikėjimą. Kai šis procesas prasidėjo – su šv. Atanazijumi IV a. – būtent Šventosios Dvasios pašventinančio ir sudievinančio veikimo patirtis leido Bažnyčiai būti visiškai tikra Dvasios dievyste. Tai įvyko 381 m. Konstantinopolio ekumeniniame susirinkime, kuris Šventosios Dvasios dieviškumą apibrėžė gerai žinomais žodžiais, kartojamais ir šiandien: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo „[ir Sūnaus], su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.“
Sakyti, kad Šventoji Dvasia yra „Viešpats“, reiškia sakyti, kad ji dalijasi Dievo „viešpatyste“, priklausančia Kūrėjui, o ne kūrinių pasauliui. Stipriausias teiginys yra tas, kad jai priklauso tokia pati šlovė ir garbinimas, kaip Tėvui ir Sūnui. Tai lygios garbės argumentas, brangus šv. Bazilijui Didžiajam, kuris buvo pagrindinis šių žodžių autorius. Šventoji Dvasia yra Viešpats, yra Dievas.
Susirinkimo apibrėžimas buvo ne paskutinis taškas, bet nauja pradžia. Jei pažvelgsime giliau nei istorinės priežastys, trukdžiusios aiškiau patvirtinti Šventosios Dvasios dieviškumą, pamatysime, jog jis ramiai sau buvo skelbiamas Bažnyčios apeigose ir teologijoje. Jau šv. Grigalius Nazianzietis tuoj po Konstantinopolio Susirinkimo be didesnių abejonių tvirtino: „Tad ar Šventoji Dvasia yra Dievas? Žinoma! Ar ji yra konsubstanciali? Taip, jei ji yra tikras Dievas“ (Oratio 31, 5.10).
Ką mums, šiandienos tikintiesiems, sako tikėjimo išpažinimo žodžiai apie Šventąją Dvasią, kuriuos kiekvieną sekmadienį skelbiame per Mišias, klausė popiežius.
Praeityje daugiausia diskusijų kėlė teiginys, kad Šventoji Dvasia „kyla iš Tėvo“. Lotyniškoji Bažnyčia netrukus šį teiginį papildė, Mišių Credo pridurdama, kad Šventoji Dvasia „taip pat kyla iš Sūnaus“. Kadangi lotyniškai „ir iš Sūnaus“ skamba „Filioque“, tai davė pradžią šiuo vardu žinomam ginčui, kuris buvo daugelio ginčų ir skilimų tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių priežastis (arba pretekstas). Tačiau tai kitas klausimas, be to, jis tarp Bažnyčių gimusio dialogo atmosferoje prarado praeities aštrumą ir leidžia tikėtis, kad abi pusės priims viena kitą ir sutars, jog tai vienas iš pagrindinių vadinamųjų „sutaikytų skirtumų“. Tarp krikščionių yra daug skirtumų. Vienas priklauso šiai mokyklai, kitas – protestantas, trečias – dar kitoks. Bet svarbu, kad šie skirtumai būtų „susitaikę“ meilėje ir bendroje kelionėje.
Peržengę šį slenkstį, galime šiandien geriau matyti mums svarbiausią aspektą, kuris skelbiamas Credo eilutėje – Šventoji Dvasia „gaivina“, teikia gyvenimą. Kokį gyvenimą suteikia Šventoji Dvasia? Pradžioje, sukūrimo metu, Dievo kvėptelėjimas suteikė Adomui natūralią gyvybę, iš žemės dulkių nulipdytas žmogus tapo „gyva būtybe“ (žr. Pr 2, 7). O dabar, naujosios kūrinijos laiku, Šventoji Dvasia tikintiesiems suteikia naują gyvenimą, Kristaus gyvenimą, antgamtinį gyvenimą, Dievo vaikų gyvenimą. Todėl apaštalas Paulius gali pabrėžti: „Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo (Rom 8, 2).
Kokia yra didžioji ir guodžianti žinia mums? Ta, kad Šventosios Dvasios mums dovanotas gyvenimas yra amžinasis gyvenimas! Tikėjimas išlaisvina mus iš siaubo, kai tenka pripažinti, kad viskas čia baigiasi, kad žemėje negalima išsilaisvinti iš kančios ir neteisingumo karaliavimo žemėje.
Tuo tarpu kiti Pauliaus žodžiai mus užtikrina: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). „Dvasia gyvena mumyse, yra mumyse“, – pakartojo Pranciškus.
Purenkime šį tikėjimą ir atžvilgiu tų, kurie, dažnai ne dėl savo kaltės, jo neturi ir neranda gyvenimo prasmės. Ir nepamirškime padėkoti tam, kuris savo mirtimi dėl mūsų gavo šią neįkainojamą dovaną, sakė popiežius. (RK / Vatican News)
