Popiežius: mokyklos užduotis – parengti gyvenimui brandų žmogų
Ši sąjunga dar palyginti nesena, tačiau jai priklausančių mokyklų kilmė siekia XVI amžiaus pabaigą. Į sąjungą susibūrusios mokyklos priklauso pijorų mokyklų tradicijai, kurios pradininkas buvo Romoje savo švietėjišką veiklą išvystęs iš Ispanijos kilęs šventasis Juozapas Kalasantas (1557–1648).
Viešpats įkvėpė šventąjį Juozapą Kalasantą skirti savo gyvenimą jaunimo, ypač varguomenės vaikų, švietimui. Jo pradėtas darbas per pastaruosius kelis amžius išplito į keturis žemynus, sakė popiežius ir toliau savo kalboje pabrėžė du nuo pat pradžių pijoriškajai švietimo tradicijai būdingus aspektus: drąsų klusnumą Apvaizdai ir rūpinimąsi visapusišku asmens ugdymu.
Šv. Juozapas Kalasantas iš tiesų buvo klusnus Apvaizdai. Kilęs iš turtingos šeimos, jis tikriausiai būtų galėjęs kopti bažnytinės karjeros laiptais, sakė Pranciškus ir čia pat pridūrė, kad terminas „bažnytinė karjera" jam kelia pasišlykštėjimą. Reikia šį terminą išmesti iš mūsų žodyno. Atvykęs į Romą, tęsė popiežius, Juozapas Kalasantas nedvejodamas atsisakė turėtų planų bei perspektyvų ir visą gyvenimą skyrė varguomenės vaikų švietimui ir krikščioniškajam ugdymui. Taip gimė pijorų mokyklos. Jų atsiradimą nulėmė ne iš anksto sudarytas planas, bet gero kunigo drąsa, kunigo, kuris sugebėjo atsiliepti į Viešpaties pas jį siunčiamų žmonių poreikius.
Antrasis aspektas – rūpinimasis visapusišku asmens ugdymu. Didžiausia pijorų mokyklų naujovė buvo ta, kad neturtingi jaunuoliai, greta tikėjimo tiesų, buvo mokomi įvairių bendrojo lavinimo dalykų, buvo integruojamas dvasinis ir intelektinis ugdymas, siekiant parengti gyvenimui brandžius žmones. Tais laikais tai buvo pranašiškas pasirinkimas, sakė Pranciškus. Jis labai aktualus ir dabar. (jm / Vatican News)
