Popiežius: kurkime sąjungą tarp žinių, humanizmo ir bendruomeniškumo
Tai pedagoginis metodas, kuris stengiasi kūrybingais būdais susieti akademines studijas su veikla, savanoryste, iniciatyvumo tarp studentų ir tarpusavio bendradarbiavimo skatinimu, bendrų gyvenimo klausimų sprendimą taip, kad tai padėtų geriau išmokti ir suprasti dalykus, apie kuriuos dėstoma paskaitose, ugdytų aktyvų pilietiškumą ir bendruomeninį solidarumą. Ši pedagoginė nuostata įkvėpimo semiasi iš kitų pedagoginių tradicijų – saleziečių pedagogikos ar Montessori metodo. Jiems bendra yra tai, kad studentas ar mokinys nėra vien pasyvaus pobūdžio „saugykla“ ar „talpykla“, į kurias reikia sudėti žinias, bet aktyvūs veikėjai, kurie, tinkamai paskatinus, žinias perima savo pačių iniciatyva, o pats mokymasis yra skirtas ne vien kompetencijų įgijimui, bet ir asmenybių bei bendruomeniškumo lavinimui.
„Geriausiai išmokstama to, kuo užsiimama ir praktiškai. Kodėl to nesusieti ir su savo bendruomenės sąlygų gerinimu?“, – klausia profesorė Maria Cinque, viena iš Simpoziumo organizatorių. Galima pridurti, kad šis Simpoziumas, prie kurio surengimo prisidėjo Popiežiškoji kultūros dikasterija, taip pat yra viena iš iniciatyvų, kuriomis siekiama konkretizuoti „Globalų ugdymo paktą“ – prieš keletą metų popiežiaus Pranciškaus paskelbtą kvietimą visapusiškam arba integraliam ugdymui, kaip atsvarą globalioje erdvėje vyraujantiems konfliktui ir fragmentacijai.
Savo kreipimesi į audiencijos dalyvius popiežius Pranciškus paminėjo sceną iš gerai žinomo kino filmo – „Mirusių poetų draugija“. Literatūros profesorius savo pirmąją pamoką pradeda netikėtu kvietimu visiems studentams užlipti ant stalų ir pažvelgti į savo klasę iš kitos perspektyvos. Tuo norima pasakyti, jog ugdymas nėra vien žinių perdavimas, bet ir gyvenimo keitimas. Ne vien išmoktų dalykų kartojimas, bet ir mokymas suprasti pasaulio kompleksiškumą.
„Jėzaus pedagogikoje šis stilius yra labai aiškus: jis atsiskleidžia vienoje iš labiausiai pasikartojančių jo mokymo formų – palyginimuose“, – sakė popiežius Pranciškus. Jėzus kalba ne nedidelei mažumai, bet visiems suprantamu būdu. O palyginimas ne vien perduoda žinią klausytojui, bet ir pakviečia jį įsijausti pirmu asmeniu į jo veikėjus.
Pasak popiežiaus, dabartinis globalizacijos pobūdis kelia tam tikrą riziką ugdymui, gali lemti jo „suplokštinimą“ iki programų, naudingų tam tikriems politiniams arba ekonominiams interesams. Reikia saugotis suvienodinimo, kurį sąlygoja ideologijos, kurių tikslai yra kiti dalykai, nei pagarba asmens orumui ar tiesos ieškojimas, kurios yra didžiausios kliūtys asmenų augimui.
Nepakeisime pasaulio, jei nekeisime švietimo. Šio principo šviesoje, pasak popiežiaus, „Mokymosi per paslaugas arba veiklą“ (service learning) principas dera labai katalikiškiems universitetams. Jis integruoja bendruomeniškai išugdomą atsakomybę ir studijas. O katalikiškas universitetas, jei jis iš tiesų toks, turi perduoti ne vien žinias, bei ir evangelinio pobūdžio humanizmą, nuolatinę nuostatą asmens gyvenime, kuri lemia jo pasirinkimus ir baigus universitetą.
Pasak popiežiaus, toks susitarimas dėl ugdymo skatins taiką, teisingumą ir geranoriškumą tarp visų tautų, taip pat religijų dialogą ir rūpinimąsi mūsų bendraisiais namais. Ši užduotis, atitinkanti Jėzaus, mūsų bendro Mokytojo, mokymą, nėra lengva, bet įkvepianti. Pranciškus pridūrė, jog šio uždavinio įgyvendinimui ir iniciatyvų derinimui bus naudingi du kiti principai, paminėti ir plačiau aptarti jo apaštaliniame paraginime Evangelii gaudium: tikrovė yra viršesnė už idėją, o visuma už jos dalis (231-237 sk.).
Kitas svarbus katalikiško ugdymo uždavinys yra tai, ką jis, pasak popiežiaus Pranciškaus, vadina „smalsumo kultūra“, ugdymas. Kad būtume tarsi vaikai, kurie nuolatos ir netikėčiausiais būdais teiraujasi – „Kodėl, kodėl, kodėl?“ Turime puoselėti klausimų meną.
„Padėkime jauniems žmonėms tyrinėti save ir pasaulį, nesusiaurindami žinojimo iki proto įgūdžių, bet papildydami jį darbščių rankų vikrumu ir aistringos širdies dosnumu“, – pakartojo popiežius, linkėdamas trigubos dermės: „galvoti apie tai, ką jaučiame ir darome“, „jausti, ką galvojame ir darome“, „daryti, ką galvojame ir jaučiame“. Darykime tai nuolatos kalbėdamiesi su savo širdimi, sakė popiežius, audiencijos dalyviams, katalikiškų universitetų dėstytojams ir studentams, pacitavęs savo naująją encikliką Dilexit nos (žr. 28 sk.). (RK / Vatican News)
