Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė Vatikane: visiškai įgyvendintas žmogiškumas
Pasak jo, egzistuoja daugybė būdų pavaizduoti M. Mariją, pilną malonės, palaimintą tarp moterų, tyrą, paprastą, gražią ir, kaip sakoma Nekaltojo Prasidėjimo formulėje, apsaugotą nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesuteptą.
„Stabtelėkime akimirkai ir mąstykime apie ją, apie jos grožį, Dievo žodžio šviesoje, apie tris mums artimus ir pažįstamus Marijos gyvenimo aspektus: jos buvimą dukterimi, nuotaka ir motina“, – pakvietė Pranciškus.
Šventame Rašte nekalbama apie jos vaikystę. Bet kai ji įžengia į istorijos sceną, Evangelija mums ją pristato kaip jauną, turtingą tikėjimu, nuolankią ir paprastą mergaitę. Ji yra „mergelė“ (žr. Lk 1, 27), kurios žvilgsnyje atsispindi Tėvo meilė ir kurios tyra Širdis yra nuspalvinta neatlygintinumo ir dėkingumo spalvomis, kuri skleidžia šventumo kvapą. Dievo Motina yra tarsi graži gėlė, kuri nepastebimai augo ir tuoj pražįs, dovanodama save.
Kitas Marijos grožio matmuo yra jos buvimas nuotaka, jos išrinkimas būti Išganymo sumanymo dalimi. „Taip“, „Štai aš Viešpaties tarnaitė“, atsiliepia Marija į Dievo kvietimą. Matome, kad čia „tarnaitė“ nėra pavergtas ar pažemintas asmuo, bet ta, kuria Viešpats itin pasitiki ir patiki savo didžiausią turtą, svarbiausią misiją. Marijos grožis tarsi deimanto briaunos spindi ištikimybe, atsidavimu, meilumu, pasišventimu, meile. Tai yra santuokinės meilės požymiai. Todėl šv. Jonas Paulius II nedvejojo sakyti, kad Mariją veda „santuokinė meilė“.
Trečiasis Marijos grožio matmuo mums geriausiai žinomas ir dažniausiai vaizduojamas. Marija yra Motina, globojanti Kūdikėlį Jėzų, esanti šalia savo Sūnaus įvairiais momentais – nuo Kanos vestuvių iki mirties ant Kryžiaus, kur Viešpats ją dovanoja ir kaip mūsų Motiną, kuri mokėjo apmirti tam, kad dovanotų dar daugiau gyvenimo, ypač mažiems, beginkliams, kurie glaudžiasi prie jos.
Visa tai telpa tyroje Marijos Širdyje, laisvoje nuo nuodėmės, paklusnioje Šventajai Dvasiai, pasirengusioje iš meilės viską atiduoti Dievui.
„Kyla rizika manyti, kad tai tolimas, pernelyg tobulas, nepasiekiamas grožis. Taip nėra. Mes taip pat gauname jį kaip dovaną per Krikštą, kai esame išlaisvinami iš nuodėmės ir tampame Dievo vaikais“, – pažymėjo popiežius Pranciškus. Ir mes esame pakviesti puoselėti šį grožį sūniška, sutuoktinių meile ir motiniška meile, priimti jį dėkingai ir dosniai dovanoti kitiems, padaryti vietos Viešpačiui savo gyvenimo projektuose, su motinišku švelnumu priimti gyvenimo kelyje sutinkamus brolius ir seseris.
„Nekaltasis Prasidėjimas nėra mitas, abstrakti doktrina ar neįmanomas idealas: tai gražaus ir konkretaus projekto pasiūlymas, iki galo įgyvendinto mūsų žmogiškumo pavyzdys, kuriuo vadovaudamiesi ir Dievo malonės padedami visi galime prisidėti prie mūsų pasaulio keitimo į gera“, – kalbėjo Pranciškus.
Deja, aplink mus dažnai matome, kaip pirmosios nuodėmės pretenzija būti „tarsi Dievas“ (žr. Pr 3, 1-3) toliau žeidžia žmoniją, kaip šis įtikėjimas savo pačių pakankamumu neteikia nei meilės, nei laimės.
Tie, kurie visų stabilių ir ilgalaikių ryšių atsisakymą aukština kaip pergalę, nedovanoja laisvės. Tie, kurie atima pagarbą iš tėvų ir motinų, kurie nenori vaikų, kurie kitus laiko daiktais arba kliūtimis, kurie dalijimąsi laiko praradimu, o solidarumą – nuskurdinimu, neskleidžia džiaugsmo ir ateities. Kam reikalingi pinigai banke, patogumai butuose, netikri virtualaus pasaulio „ryšiai“, jei širdys lieka šaltos, tuščios, uždaros? Kokia nauda iš didelio privilegijuotų šalių finansinio augimo, jei pusė pasaulio miršta nuo bado ir karų, o kiti abejingai stebi? Kokia prasmė keliauti po visą planetą, jei kiekvienas susitikimas susiaurinamas iki akimirkos emocijos, iki nuotraukos, kurios niekas neprisimins po kelių dienų ar mėnesių?
„Broliai ir seserys, šiandien žvelgiame į Nekaltai Pradėtąją Mariją ir prašome, kad jos meilės kupina Širdis mus užkariautų, kad ji mus atverstų ir padarytų mus bendruomene, kurioje sūniškumas, santuokinė meilė, motiniškumas yra gyvenimo taisyklė ir kriterijus: kurioje šeimos susitinka, sutuoktiniai viskuo dalijasi, tėvai ir motinos yra šalia savo vaikų“, – kvietė popiežius. Paskutinius homilijos žodžius jis skyrė naujiesiems kardinolams.
„Šią Eucharistiją švenčiame kartu su naujaisiais kardinolais. Jie yra broliai, kurių paprašiau padėti man vykdyti visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystę. Jie kilę iš įvairių pasaulio kraštų, įkūnija vieną Išmintį su daugeliu veidų, kad prisidėtų prie Dievo Karalystės augimo ir sklaidos. Ypatingu būdu patikėkime juos Išganytojo Motinos užtarimui“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
