Popiežius: esame tiek šventi, kiek sugebame būti maži
Šis XII amžiuje gyvenęs vienuolis, kilęs iš Prancūzijos, Romoje subūrė vyrų ir moterų vienuolių bendruomenes, kurios pradėjo rūpintis nuo neatmenų laikų netoli Šv. Petro bazilikos veikusia piligrimų prieglauda. Jų pastangomis prieglauda buvo transformuota į ligoninę. Vyrų, Šventosios Dvasios kanauninkų, atšaka XIX amžiuje buvo panaikinta. Seserų kanauninkių bendruomenės tebegyvuoja, kaip ir tebeveikia Romos Šventosios Dvasios ligoninė, šiuo metu priklausanti Italijos valstybinei sveikatos apsaugos sistemai. Ketvirtadienio ryto audiencijoje kartu su seserimis dalyvavo ir ligoninės direktorius bei kiti valdybos nariai.
Sveikindamas seseris vienuoles ir italus medikus popiežius sakė, kad palaimintojo Gvido regula labai paveikė antrojo tūkstantmečio pradžios vienuolystės raidą. Ją perėmė tais laikai besikuriančios naujos vadinamosios elgetaujančios vienuolijos. Palaimintojo Gvido reguloje neturto įžadas išreiškiamas ypatinga forma: gyventi neturint nieko nuosava. Ši formulė, pasak popiežiaus, reiškia ne tik griežtą asketinį gyvenimą, bet ir supratimą, kad esame svečiai Dievo namuose, kad šiais namais dalijamės su vargstančiaisiais, kuriems esame pašaukti tarnauti. Broliškas gyvenimas reiškia visišką savęs dovanojimą Dievui, kurio veidą atpažįstame kito žmogaus, mūsų brolio ir sesers, veide. Neturėdami nieko, kas mums priklausytų – nei vertybinių popierių, nei jokio daikto, paslėpto vienuolyno celėje, kišenėje ar, dar blogiau, širdyje, – mes esame tikrai laisvi ir galime leistis į kelionę, į kurią Viešpats mus kviečia. Mūsų šventumas bus toks, kiek sugebėsime būti maži ir tarnauti kitiems. (jm / Vatican News)
