Kardinolas Parolin: Šventojo Sosto nešališkumas lėmė izoliaciją
Šventojo Sosto nešališkumo principas I Pasaulinio karo metu šiandien pripažįstama teisinga ir vienintelė įmanoma laikysena dvasinei bei religinei jėgai toje „negyvenamoje“ žemėje, kuria yra šiuolaikinis karas. Tačiau tuo metu nešališkumas Vatikanui kainavo dramatišką izoliaciją, kurią sukūrė karingas nacionalizmas, apėmęs visus, taip pat ir katalikus, vienoje ar kitoje fronto pusėje. „Du svarbūs studijų seminarai, vienas surengtas Romoje 2014 metų lapkritį Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto ir kitas Bolonijoje Jono XXIII religinių mokslų fundacijos, 2016 metų lapkritį, abiejų aktai jau publikuoti, remiantis gausia medžiaga parodė, kad nacionalistinė karštligė buvo apėmusi ir didelę episkopato dalį“, - sakė kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius. Liepos 12 dieną jis lankėsi šiaurės Italijoje, istoriniame Akvilėjos mieste. Akvilėjoje kardinolas vadovavo šventųjų kankinių, vyskupo Ermakoro ir diakono Fortunato, Goricijos arkivyskupijos, kuriai priklauso Akvilėja, globėjų, iškilmės šv. Mišioms. Vėliau taip pat skaitė pranešimą.
Visai netoli yra paminklinės Redipulja karių kapinės, kurias popiežius Pranciškus aplankė 2014 metų spalio 13 dieną, minint šimto metų nuo I Pasaulinio karo, lėmusio baisias Europos tautų skerdynes, pradžios sukaktį. Visai netrukus, praėjus ketveriems metams, lapkričio mėnesį, bus minimas jo pabaigos šimtmetis. Tad kardinolas Parolin savo pranešimą skyrė to laikmečio aktualijoms ir popiežiškajai diplomatijai. Taip pat tuo laiku padarytoms žaizdoms. Antai, Gorizija, iki karo buvusi klestinčiu vidurio Europos miestu, iki šiol pilnai neatsigavo. Net ir karui pasibaigus liko nuoskaudos, šeimų padalijimai, ideologiniai barjerai.
Popiežius Benediktas XV buvo išrinktas praėjus mėnesiui nuo karo pradžios. Popiežių rinkti į Siksto koplyčią žengė 57 kardinolai, tarp kurių jau buvo susiformavęs, iš vienos pusės, šešių prancūzų, dviejų britų ir vieno belgo, iš kitos pusės, keturių Austrų-Vengrų imperijos ir dviejų Vokietijos kardinolų blokai. Trys kardinolai iš Šiaurės Amerikos, galėję įnešti rimties diskusijose, nespėjo atvykti. Bolonijos arkivyskupas Giacomo Della Chiesa buvo išrinktas todėl, kad išlaikė pusiausvyrą tarp Antantės ir Trilypės Sąjungos blokų. Jam talkininkavo, Popiežiaus valstybės sekretoriaus pareigose, kardinolas Pietro Gasparri, sumanus diplomatas ir patyręs kanonistas. Nešališkumo linija buvo jų abiejų pasirinkimas.
Tačiau tai nereiškė būti nešališku paties karo atžvilgiu. Benediktas XV daug kartų dramatiškai jį apibūdino kaip „Europos savižudybę“, „beprasmiškas skerdynes“. Jis skaudžiai turėjo konstatuoti vienišumą, kai 1917 metais išsiuntinėjo karą smerkiančią notą bei kvietimą taikai – ne lengvabūdiškai, o teisingai ir subalansuotai, o dauguma prancūzų bei austrų-vokiečių ganytojų ją praleido pro akis, neplatino savo vyskupijose. „Žvelgdamas į dalykus iš aukštai, o ne iš žemai, neturėdamas interesų, kuriuos reiktų apginti, popiežius Benediktas puikiai suprato tai, ko vyriausybės, daug vyskupų ir didžioji dalis katalikų nenorėjo suprasti: karas taps visų pralaimėjimu, taip pat ir nugalėtojų, nes bus pasėtas piktybiškas naujų nuoskaudų, naujų konfliktų virusas“, iš kartos į kartą bus perduota neapykanta ir kerštas, pastebėjo kardinolas Parolin, pridurdamas, jog Benediktas XV 1920 metų enciklikoje “Pacem Dei munus” įžvalgiai perspėjo, jog Paryžiaus taikos susitarimas yra netvarus, jog vėl suvešės senų nuoskaudų daigai. Šiandien žinome, kad šie žodžiai pasitvirtino: žlugo iki tol gyvavusi tarptautinė tvarka ir keturios – Austrų-Vengrų, Vokietijos, Rusijos ir Osmanų imperijos, Rusijoje atsirado erdvės dramatiškam revoliuciniam eksperimentui, kainavusiam milijonus gyvybių, Artimuosiuose Rytuose Osmanų imperijoje sukurtą pusiausvyrą pakeitė britų-prancūzų kolonijinė valdžia, prasiveržė nevaldomi ir nenuspėjami mikro-nacionalizmai. Šiame kontekste pirmą kartą, armėnų atžvilgiu, pavartotas terminas, apie kurį šiandien visi žinome – genocidas. Galiausiai ateita prie naujo visuotinio karo.
Tie patys procesai negrąžinamai – todėl nereikia į praeitį žvelgti su nostalgija – pakeitė patį katalikybės ir valstybės santykį, sudarydami sąlygas naujai tvarkai. Vienas iš reikšmingiausių pokyčių yra „valstybinės Bažnyčios“ pabaiga, kuri didelėje Europos dalyje buvo konstitucinės tvarkos dalis. Kardinolas Parolin priminė, kad iki I Pasaulinio karo Goricijos arkivyskupija, priklausiusi Austrų-Vengrų imperijai, buvo kontroliuojama valstybės, kuri derindavo vyskupų skyrimą, kontroliuodavo seminarijas ir vienuolines kongregacijas. Vienoje veikė tiesiogiai nuo imperatoriaus priklausanti „Frintaneum“ mokykla, kurios auklėtiniai, gabiausi kunigai, vėliau užimdavo aukštesnes bažnytines pareigas. Pokarinėje Europoje, imperijas pakeitus valstybėms, Šventasis Sostas galėjo, nors ir ne be sunkumų, geriau vykdyti savo jurisdikciją tuose dalykuose, kurie yra tikrai bažnytiniai. Tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo puikių ganytojų ar puikių misionierių, priešingai, galima išvardinti daug vardų. Tačiau senoji sistema nebegalėjo išgyventi naujojoje Europoje.
Tačiau, kaip minėta, kilo kitas iššūkis – pasibaigus imperinių ir valstybinių Bažnyčių laikotarpiui katalikybė rizikavo suskilti į priešiškas nacionalines Bažnyčias, labiau paklūstančias nacionalinėms aistroms, nei tikėjimo principams ar popiežiui. Čia dar kartą galime įvertinti pernelyg mažai pripažintą Benedikto XV įžvalgumą paskelbus, 1919 metais, encikliką „Maximum Illud“, kurioje popiežius pažymi, jog misionieriai europiečiai turi būti laisvi nuo nacionalizmo, nuo viršumo jausmo tuo metu europiečių kolonizuotų tautų atžvilgiu, remti vietines kalbas, remti vietinio klero susiformavimą, kad krikščionims vadovautų vyresnieji iš jų pačių tarpo. Nors tuo metu priimti tokią nuostatą misionieriams ir net pačioms kolonizuotoms tautoms nebuvo lengva, šiandien matome, jog Benediktas XV ir jo pėdomis sekęs Pijus XI savo įžvalgumu aplenkė daug savo bendraamžių. Todėl kolonijinių struktūrų žlugimas nelėmė katalikybės žlugimo. Šios principinės linijos laikomasi ir dabar, atmetant karo ir kitas ideologijas, dėl kurių brolis nori sau palenkti ar net sunaikinti brolį, žmogus žmogų. (RK / Vatican News)
