Nauja šventoji s. Nazarija: „Artimo meilė eina ten, kur jos trūksta“
Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje keliose Lotynų Amerikos šalyse besidarbavusi sesuo Nazarija nesibaimino jokios aplinkos – kasyklų, kalėjimo, turgaus, gyvulių ūkių. Jos darbą šiandien galėtume pavadinti socialinių teisių gynimu: ji ypač stengėsi padėti darbininkėms moterims, apginti jų teises. Ji buvo vienos iš pirmųjų profsąjungų įkūrimo iniciatorių.
Jos asmenybės trauka, jos meilės Bažnyčiai žinia, jos apaštalinis uolumas buvo tokie dideli, kad daugelis buvo patraukti jos charizmos. Skurdas turėjo daug veidų, todėl jos iniciatyvos gimdavo atsižvelgiant į konkrečius žmonių poreikius: ten, kur buvo badas, ji steigė valgyklas. Ten, kur buvo našlaičių ir benamių moterų, ji organizavo prieglobsčio centrus ir mažas mokyklas, kas sugražintų prarastą orumą. Niekas, rodos, negalėjo jos sulaikyti. Susibūrus bendramintėms, 1925 metais ji tapo naujos vienuolinės kongregacijos steigėja. Šiandien šios kongregacijos namai yra 21 valstybėje.
Bylos postulatorė primena, kad sesuo Nazarija gimė gausioje šeimoje Madride 1889 metais. Šeima nebuvo skurdi, tačiau dėl įvairių socialinių ir politinių aplinkybių jai teko patirti tikrą neturtą. Šeimai keliantis gyventi į Meksiką, Nazarija laive susipažino su dviem seserimis, kurios rūpinosi apleistais seneliais. Tai buvo patirtis, kuri joje paliko įspaudą: ji suprato, kad nori pasišvęsti Dievui, kad nori padėti vargšams ir apaštalauti. Visas likęs jos gyvenimas iki mirties 1943 metų rugsėjį Buenos Airėse buvo to įgyvendinimas. 1972 metais jos žemiškieji palaikai perkelti į Oruro, kasyklų darbininkų miestą, išpildant jos paskutinę valią. 1992 rugsėjį sesuo šv. Jėzaus Teresės Nazarija buvo paskelbta palaimintąja, jos kanonizacija spalio 14 dieną dar kartą primena, jog artimo meilė trokšta peržengti kiekvieną ribą, įveikti kiekvieną kliūtį. (RK / Vatican News)