Ekumeninės ir diplomatinės Pietų Sudano lyderių rekolekcijos
Neregima Pietų Sudano drama
Galima prisiminti, jog Pietų Sudanas yra viena iš jauniausių pasaulio valstybių, įkurta 2011 metais, jos sostine tapo Džubos miestas. Prancūzijai savo dydžiu prilygstanti, apie trylika milijonų gyventojų turinti valstybė gimė nuo Sudano atsiskyrus krikščioniškoms ir animistinėms pietų provincijoms, kurios jautėsi socialiai ir ekonomiškai diskriminuojamos musulmoniškų centro ir šiaurės provincijų. Iki atsiskyrimo šalis gyveno nuolatinio ir ilgamečio pilietinio karo sąlygomis.
Pietų Sudano įsteigimas turėjo tapti šių problemų sprendimu, užtikrinančiu taiką, tačiau netapo, nes netrukus prasidėjo vidinė kova, ypač tarp dinkų ir nuerų etninių grupių, dėl valdžios ir dėl gamtinių resursų, iš kurių iki nepriklausomybės labiausiai pelnėsi centrinė Sudano valdžia Chartume. Pietų Sudanas turi didelių naftos išteklių ir tikėtina, kad jų bus atrasta dar daugiau, nes išžvalgyta tik trečdalis krašto. Žmonių gyvenimas dar labiau apsunkinamas sausrų, kurios būdingos šiam regionui. Kai kuriuose Pietų Sudano provincijose nebuvo lietaus nuo 2015 iki 2017 metų, tai sukėlė dramatiškas pasekmes žemės ūkio veiklai ir gyvulininkystei.
Karas yra skurdo motina
Kraštui atsigauti galėtų padėti naftos pramonės generuojamas pelnas, tačiau dėl karo naftos išgavimas yra žemas, didelė uždarbio dalis skiriama ne kam kitam, o karo ir kariuomenių finansavimui, sukuriant uždarą ratą. Likusius pinigus visuotinės ir chroniškos korupcijos aplinkoje išsidalija valdantysis sluoksnis, absoliučiai daugumai gyventojų toliau liekant pasibaisėtiname skurde. Sveikatos ir švietimo sistemos neveikia. Dėl karo ir dėl sausrų apie pusei Pietų Sudano populiacijos, 5 – 7 milijonams asmenų, pradėjo trūkti maisto, nekalbant apie kitus dalykus. Apie pustrečio milijono pietų sudaniečių pabėgo į aplinkinius kraštus. Vidaus pabėgėlių skaičius vertinamas mažiausiai dviem milijonais.
Vienoje Jungtinės Karalystės finansuotoje ir 2018 metų rugsėjį paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, jog pilietinio karo Pietų Sudane aukų, dauguma civilių, vyrų, moterų ir vaikų skaičius viršija 380 000 ir vejasi karo Sirijoje statistiką. Tačiau, skirtingai nuo Sirijos, viena iš didžiausių humanitarinių dramų pasaulyje Pietų Sudane tuo pat metu yra viena iš mažiausiai nušviečiamų žiniasklaidoje ir sulaukia mažai tarptautinės bendruomenės dėmesio.
Neįvykęs popiežiaus vizitas
Keletą metų Pietų Sudane praleidęs ir garsiai apie čia vykstančią tragediją kalbėjęs italas misionierius t. Daniele Moschetti užrašė vienos moters žodžius, kurie perteikia slogų nevilties ir smurto klimatą šalyje. Vienintelis būdas, pasak jos, merginoms ir moterims Pietų Sudane būti saugioms yra „būti negyvoms“.
Popiežius Pranciškus taip pat buvo vienas iš tų, kuris šio Afrikos krašto dramą nuolatos priminė savo audiencijose, sekmadienio vidudienio maldos susitikimuose, prašydamas pasaulio ir Bažnyčios dėmesio Pietų Sudanui. Jis taip pat ne kartą pareiškė, jog yra pasiruošęs keliauti į Pietų Sudaną, kad padėtų susitaikymui. 2017 vasario mėnesio susitikime su Romos anglikonų parapija Šventasis Tėvas pareiškė, jog jis ir jo bendradarbiai tiria konkrečią kelionės į Pietų Sudaną galimybę. Tą pat proga Pranciškus paminėjo svarbią aplinkybę: kvietimas atvykti į karo ir skurdo alinamą kraštą buvo ekumeninis. Jį atvykti pakvietė į Romą kartu atkeliavę trys vyskupai, anglikonas, katalikas ir presbiterionas, atstovaujantys pagrindines krašto krikščioniškas Bažnyčias. Ir pačios kelionės pobūdis turėjo būti ekumeninis, nes popiežius ketino keliauti su Kenterberio arkivyskupu Justinu Welby, anglikonų Bažnyčios pasaulyje primu. Po kurio laiko netgi pasirodė žinių, jog kelionė įvyks spalio mėnesį.
Vis tik gegužės pabaigoje Vatikano spaudos salė pranešė, jog dėl saugumo trūkumo popiežiaus vizitas neįvyks. Galvoje turėtas ne tiek asmeninis popiežiaus, kiek su popiežiumi norinčių susitikti žmonių saugumas. Birželio 21-ąją kardinolas Peteris Turksonas, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas, pristatė „Popiežiaus dėl Pietų Sudano“ iniciatyvą. Pasak jo, „popiežius negalėdamas asmeniškai nuvykti į Pietų Sudaną nori tokiu būdu paliečiamai išreikšti Bažnyčios buvimą ir artumą kenčiantiems žmonėms“. Iniciatyvą sudarė trys projektai: parama dviem seserų komboniečių ligoninėms Wau ir Nzara vietovėse, parama mokytojų formacijos centrui Jambio mieste.
Pietų Sudano lyderiai Vatikane
Pranciškaus kelionė į Pietų Sudaną nebuvo atšaukta, o atidėta vėlesniam laikui. Toliau buvo palaikomi aktyvūs bažnytiniai, tarpbažnytiniai ir diplomatiniai ryšiai. Galima priminti, kad Pietų Sudano prezidentas Salva Kiir šių metų kovo 16 dieną apsilankė Vatikane, o po kelių dienų į Pietų Sudaną išvyko arkivyskupas Paulas Gallagheris, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius.
Balandžio 3 dieną Šventojo Sosto spaudos salės patvirtino žinias apie tai, kad Vatikane laukiami Pietų Sudano lyderiai, o balandžio 9 dienos pranešime patikslinta, jog aukščiausi valdžios ir krikščioniškų Bažnyčių atstovai kartu dalyvaus rekolekcijose. Pridurta, jog rekolekcijos rengiamos popiežiui Pranciškui priėmus anglikonų primo arkivyskupo Welby pasiūlymą ir kartu su anglikonais. Į Romą atvyko Pietų Sudano Bažnyčių tarybos, kuri vienija septynias krikščioniškas bendruomenes, lyderiai.
Kalbant apie politinius lyderius, valią atvykti išreiškė Salva Kiir Mayardit, buvęs viceprezidentas Riek Machar, esami viceprezidentai James Wani Igga, Taban Deng Gai ir Rebecca Nyandeng De Mabior, dar vienas opozicijos lyderis Gabriel Changson. Už kai kurių iš jų nugarų yra didelių etninių grupių ir vien jiems pavaldžių karinių grupuočių parama. Prezidentas Salva Kiir priklauso dinkams, kurių Pietų Sudane yra virš keturių milijonų. 2018 metų rugsėjį pasirašytas taikos susitarimas dėl paliaubų iki 2022 metų, kada turi būti surengti rinkimai. „Ekumeninių ir diplomatinių“ rekolekcijų Vatikane tikslas yra sustiprinti Pietų Sudano lyderių nusiteikimą laikytis ir kurti taiką tiek iki 2022 metų, tiek po jų. Balandžio 11 dienos popietę į rekolekcijų dalyvius kreipsis popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
