Kardinolas P. Parolin dalyvavo jubiliejinėje COMECE sesijoje
Šiemet sukako 40 metų nuo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos įkūrimo. Šiais metais taip pat minimos Šventojo Sosto diplomatinių santykių su Europos Sąjunga užmezgimo 50-osios metinės. Šios sukaktys turėjo būti pažymėtos oficialiais renginiais Briuselyje, tačiau dėl pandemijos teko pakeisti jų formatą ir perkelti į virtualią erdvę.
Nuotoliniu būdu kreipdamasis į jubiliejinės plenarinės sesijos dalyvius, kardinolas popiežiaus valstybės sekretorius pirmiausiai pažymėjo, kad COMECE įsteigimas 1980 m. kovo 3 d. buvo ženklas, jog Bažnyčia suprato Europos Bendrijos reikšmės didėjimą valstybių narių gyvenime ir norėjo, kad besivienijančios Europos institucijos kurtų bendrąjį gėrį suderinamai su Kristaus Evangelija. Ir mūsų laikais pagrindinis šios Katalikų Bažnyčiai Europos Sąjungoje atstovaujančios organizacijos tikslas – liudyti iš tikėjimo kylančią vienybę, o kartu, pagal laiške efeziečiams nurodytą „meilės tiesoje“ (plg. Ef 4, 15) principą, atvirai kalbėti ir apie iškylančius prieštaravimus. Kardinolas paminėjo ir Lisabonos sutarties 17-ąjį straipsnį, įpareigojantį Europos Sąjungos institucijas bendradarbiauti su Bažnyčiomis ir religinėmis bendruomenėmis.
Kardinolas Parolinas iškėlė keturias šiuo metu aktualias Bažnyčios dialogo su Europos Sąjungos institucijomis temas. Pirmasis klausimas, ypač brangus Šventajam Tėvui, su kuriuo Europa turės susidurti šiais ir ateinančiais metais, yra atsigavimas po pandemijos.
Antrasis klausimas – migracija. Žmonės, priversti palikti savo kilmės šalis, siekdami geresnės ateities arba bėgdami nuo karų ir persekiojimų, migrantai ir pabėgėliai, beldžiasi į Europos duris ir prašo pagalbos, supratimo ir solidarumo. Popiežius Pranciškus daug kartų kalbėjo apie šią situaciją, prašydamas priimti ir apsaugoti šiuos žmones, jiems padėti ir juos integruoti. Kardinolas sakė, kad popiežius ir Bažnyčia gerai supranta ir problemas bei naštą, kurią migracija užkrauna migrantus priimančioms šalims. Reikia peržiūrėti Dublino sistemą ir sudaryti naują sutartį dėl migracijos ir prieglobsčio suteikimo. Kardinolas paminėjo rugsėjo 23 d. Europos Komisijos pateiktą projektą, kuris yra žingsnis į priekį šia linkme, tačiau, antra vertus, jis kelia ir tam tikrų abejonių. Projekte labiau akcentuojama ne migruojančių žmonių padėtis, bet sienų saugumas. Kai kurios katalikų organizacijos, kaip antai Caritas, jau išreiškė susirūpinimą dėl kai kurių šio projekto aspektų.
Trečias ypač svarbus dalykas yra klimato ir aplinkos klausimas. Popiežius Pranciškus savo enciklika „Laudato si’“ paragino visus įsipareigoti mūsų bendrų namų labui. Rūpinimasis kūrinija turi būti glaudžiai susijęs su įsipareigojimu ginti teisingumą, saugoti vargingiausius ir pažeidžiamiausius gyventojus, ateities kartų gerovės siekimu.
Kitas prioritetinis klausimas, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo tiesiogiai susijęs su tuo, kas rūpi Bažnyčiai, yra nuolat spartėjantis skaitmeninių technologijų diegimas. Tai yra daugeliu aspektų labai teigiamas procesas, tačiau reikia atsiminti šį procesą lydinčią nevienodą prieigą prie naujų technologijų ir problemas, susijusias su asmeninių duomenų tvarkymu ar darbo praradimo grėsmę. Kalbant apie skaitmeninę transformaciją, reikia būti budriems, kad ji nevyktų pagarbos žmogaus orumui sąskaita, bet siektų didesnės integralios kiekvieno žmogaus ir visų tautų pažangos. (JM / Vatican News)
