Trečioji advento meditacija Vatikane. „Apsigyveno tarp mūsų“
„Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“, – šį Jono Krikštytojo šauksmą girdėjome trečiojo advento sekmadienio Mišių Evangelijoje. Artėjančios Kalėdos mums primena nuo apaštalų laikų iki mūsų dienų skambantį skelbimą: „Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų“. Evangelijos pagal Joną originaliame graikiškame tekste sakoma „pasistatė palapinę“, o tai reiškia, kad Dievas pastoviai, neatšaukiamai įsikūrė tarp žmonių.
Dievas yra su mumis, tai reiškia Dievas yra žmogaus pusėje, yra žmogaus draugas ir sąjungininkas. Turime iš naujo atrasti pirmapradę ir paprastą Žodžio įsikūnijimo prasmę, ankstesnę už visus vėliau sukurtus teologinius paaiškinimus ir dogmas. Dievas atėjo į pasaulį ir gyvena su mumis! Turime iš naujo atrasti paradoksalią ir skandalingą tiesą, kurią skelbia tvirtinimas, kad „Žodis tapo kūnu“. Šia prasme, sakė pamokslininkas, verta prisiminti, kaip į šį krikščionių teiginį reagavo antrojo amžiaus pagonis filosofas Celsas. „Argi gali prieš keletą metų gyvenęs žmogus būti Dievo Sūnumi?!“, – klausė jis pasipiktinęs. „Argi tolimame Galilėjos užkampyje gyvenusi verpėja galėjo pagimdyti amžinąjį Logosą?!“
Pirmoji didelė teologinė kova, kurią teko kovoti krikščionims, buvo susijusi ne su Kristaus dievyste, bet su jo žmogyste, jiems teko ginti Įsikūnijimo ir Kristaus žmogystės tiesą. Šv. Augustinas, remdamasis savo patirtimi, nustatė, kad pagrindinė sunkumo tikėti įsikūnijimu priežastis yra nuolankumo stoka. „Nebūdamas nuolankus“, – rašo jis „Išpažinimuose“, – „negalėjau suprasti Dievo nuolankumo.“ Augustino patirtis mums taip pat rodo būdą, kaip įveikti šią kliūtį: atsisakyti savo išdidumo ir priimti Dievo nuolankumą. „Šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25), – šie Kristaus žodžiai paaiškina visą žmogaus netikėjimo istoriją.
Nuolankumo šaltinis ir pavyzdys yra pats Kristus, kuris, būdamas Dievas, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą […] Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8). Dėl to Kalėdos yra Dievo nuolankumo šventė. Norėdami ją švęsti dvasia ir tiesa, turime ir mes susimažinti ir nusilenkti, kad įeitume pro siauras ir žemas duris, kaip tos, kurios veda į Betliejaus Gimimo baziliką.
Jonas Krikštytojas pats neskelbia išganymo, bet nurodo tą, kuris stovi priešais jį, tęsė popiežiaus namų pamokslininkas. Senovės pranašai padėdavo žmonėms peržengti laiko ribas. Jonas Krikštytojas padeda žmonėms įveikti dar didesnį neteisingo įsivaizdavimo barjerą. Ar gali Mesijas, kurio ilgai laukė patriarchai, kurį skelbė pranašai, apie kurį gieda psalmės, būti kuklus, prastas, nekilmingas žmogus, apie kurį viskas žinoma, netgi miestelis, iš kurio jis kilęs? Nesunku tikėti kažkuo, kas yra didinga ir dieviška, kas laukia neapibrėžtoje ateityje – „tomis dienomis“, „paskutinėmis dienomis“, – kažkokiame kosminiame kontekste. Sunkiau, kai reikia pasakyti: „Tai jis!“ Iškart kyla pagunda klausti: „Ar tai viskas?!“ arba sakyti: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46), „mes žinome, iš kur kilęs“ (Jn 7, 27). Aš manau, sakė kardinolas R. Cantalamessa, kad Jonas Krikštytojas mums paliko pranašišką užduotį šaukti: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ (Jn 1, 26). Jonas davė pradžią pranašiškai misijai, kurios esmė – ne kalbėti apie būsimą išganymą, bet skelbti, kad Kristus yra tarp mūsų, kad jis veikia istorijoje. Tai ir yra evangelizavimas.
Prie to, kas iki šiol pasakyta, būtinai reikia dar kai ką pridurti, sakė pamokslininkas. Negana tik žinoti, kad Dievas tapo žmogumi, bet būtina suprasti kokiu žmogumi jis tapo. Kristus mums paliko neturto, nuolankumo ir kančios liudijimą. Tai jo įsteigti ženklai, kaip ir Eucharistija. Jis, kuris tarė: „Tai mano kūnas“, susitapatino su visais alkanais, ištroškusiais, kaliniais, nuogais ir namų neturinčiais žmonėmis. Vargstantieji yra Kristaus kūnas.
Baigdamas paskutinę advento meditaciją, popiežiaus namų pamokslininkas sakė, kad nors šių metų Kalėdas švęsime sunkiomis pandemijos sąlygomis, turime stengtis atpažinti Dievo buvimą su mumis visur ten, kur esame. Jei dėl įvestų suvaržymų negalime eiti į bažnyčią, mes vis tiek turime galimybę šlovinti Dievą „dvasia ir tiesa“, galime bendrauti su Jėzumi savo namuose. Žinoma, niekas krikščioniui negali pakeisti Eucharistijos ir buvimo su bendruomene, tačiau, kai tam sutrukdo nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės, jis neturi galvoti, kad jo krikščioniškas gyvenimas nutrūksta. Turime visada atsiminti, kad jei pirmiausiai nesutiksime Kristaus savo širdyje, nesutiksime jo ir jokioje kitoje vietoje. (JM / Vatican News)
