Pirmoji naujojo Dvasininkijos kongregacijos prefekto homilija
Naujasis popiežiaus bendradarbis atvyko į Romą
Vyskupas Lozorius You Heungsik Romos oro uoste nusileido liepos 30-ąją, atsisveikinęs su gimtąja Daejeono vyskupija Pietų Korėjoje. 1951 metais gimęs ganytojas joje gavo kunigystės šventimus ir nuo 2003 metų kaip vyskupas koadjutorius, po dviejų metų kaip vyskupas ordinaras joje tarnavo iki popiežiaus kvietimo atvykti į Romą, tapti jo bendradarbiu ir tarnauti visuotinės Bažnyčios reikmėms.
Dvasininkijos kongregacijos uždaviniai yra platūs, apima šimtų tūkstančių kunigų ir diakonų intelektualinę bei sielovadinę formaciją visame pasaulyje, dvasininkijos sielovadinės veiklos priežiūrą, seminarijų gyvenimą. Dvasininkijos kongregacijos kompetencijon patenka kai kurių bažnytinės nuosavybės reikalų tvarkymas, rūpestis dvasininkijos išsilaikymu, taip pat senelių kunigų ir neįgalumą turinčių dvasininkų aprūpinimas. Dar vienas Dvasininkijos kongregacijos uždavinys yra, ištyrus aplinkybes, suteikti atleidimą (dispensą) nuo kunigo, diakono ar vienuolio įsipareigojimų tiek lotynų apeigų, tiek rytų apeigų Bažnyčiose.
Geri kunigai neatsiranda „iš niekur“
Birželio 23 dienos interviu žinių agentūrai Fides vyskupas korėjietis pripažino, kad jaučia tam tikrą žmogišką neadekvatumą didelio uždavinio, kuriam buvo pakviestas, akivaizdoje. Kita vertus, yra pasiryžęs pasikliauti, kaip ne kartą anksčiau, Dievo valia, malone ir gailestingumu, padedančiais išpildyti pavestą misiją, leidžiančiais eiti toliau, nei žmogiški trūkumai.
Anot vyskupo Lozoriaus You Heungsik, jis pažįsta dvasininkijos situaciją Pietų Korėjoje, Azijos regione, tačiau su kitais pasaulio regionais teks susipažinti atskirai, visų pirma klausantis. Jam artima mintis, jog „nėra Bažnyčios atsinaujinimo be kunigų atsinaujinimo“. Šventi kunigai padeda atnaujinti visą bažnytinę bendruomenę, parodo gražiausią Bažnyčios veidą, sutvarsto brolių žaizdas. Tačiau geri kunigai neatsiranda „iš niekur“. Geras kunigas subręsta eidamas, rimtai ir atsakingai, nuolatinės formacijos keliu. Taip pat svarbu pažymėti, kad kunigas, priėmęs iš Dievo celibato dovaną, neturi gyventi kaip našlaitis ar atsiskyrėlis. Jis yra platesnės šeimos – brolių kunigų, galiausiai pasauliečių tikinčiųjų – narys.
„Aš tikiu, kad svarbu ateities kunigams suteikti bendros formacijos patirties kartu vienuoliais, vyrais ir moterimis, bei pasauliečiais tikinčiaisiais galimybę. Bažnyčia yra šeima, tęsiant kelionę sinodinėje perspektyvoje, tokia galimybė tikrai padės ateities kunigams būti brandžiais ir, kodėl gi ne – šventais“, – sakė naujasis Dvasininkijos kongregacijos vadovas.
Klebonų dangiškojo globėjo minėjimas
Rugpjūčio 4 dieną jis vadovavo šv. Jono Vianėjaus, vadinamojo Arso klebono, klebonų globėjo ir pavyzdžio kiekvienam kunigui, liturginiam minėjimui, kartu su kitais kongregacijoje dirbančiais kunigais. Pasak vyskupo, šio minėjimo šventimas, jam ką tik atvykus į Romą ir pradėjus tarnystę dvasininkams visame pasaulyje, yra Apvaizdos dovana. Minėjimo Mišių homilijoje vyskupas apžvelgė dienos Šventojo Rašto ištraukas, Arso klebono liudijimą, šiandienines aplinkybes ir gaires kunigams.
Pasak Lozoriaus You Heungsik, šiandien ir mes, tarsi Izraelio tauta, einame per dykumą. Ypač Vakaruose laikas atrodo nepalankus tikėjimui. Trūksta pašaukimų, sunku pasiekti jaunąją kartą, visą Dievo Tautą sukrėtė, įskaitant dvasininkus, kai kurių kunigų seksualiniai išnaudojimai.
Mūsų pasaulis tapo globalus ir fragmentuotas tuo pat metu, amžiais galiojusios tiesos tirpsta, einame link nežinomos ateities, ją dar labiau temdo pandemija, naujos ir senos neteisybės, karai. Galime išsigąsti, kaip buvo išsigandusi ir Izraelio tauta. Tačiau, byloja Šventasis Raštas, Dievas vadovauja istorijai, ją pažįsta ir pasirūpina, subrandina vaisius ir tikėjimą ten, kur jų nesitikima.
Toks ir Arso klebono, gyvenusio gilios krizės laikais, po Prancūzijos revoliucijos, liudijimas. Nuosmukio metu pasiųstas į tikėjimu ir dorybėmis nežibėjusį kaimelį, šv. Jonas Vianėjus neišsigando, nesustojo, nuosmukį pavertė nauja pradžia.
Malda, meilė, blaivus gyvenimas ir atgaila
„Tačiau kaip elgėsi šv. Jonas Marija Vianėjus, kaip ir aš jaučiu, kokia turėtų būti mano tarnystė kartu su jumis?“, – klausė vyskupas korėjietis. Pasak jo, Arso klebono kelias nebuvo efektyvumas, geras planavimas prie rašomojo stalo. Galima pridurti, kad jis nebuvo itin gabus, žinant, kaip sunkiai jam sekėsi studijuoti. Jo veiksmų planas buvo toks: „melstis ir mylėti“, melstis, pasitikėti Dievu ir mylėti, susipažįstant su kiekvienu, ateinant pas kiekvieną – į namus, į laukus. Jis klausėsi. Tokiu būdu tas, kuriam dėl nesėkmingų studijų buvo net draudžiama klausyti išpažinčių, tapo tiltu tarp žmonių ir Dievo, vienu iš didžiausiu visų laikų nuodėmklausių.
Maldą ir meilę Arso klebonas derino su itin blaiviu, nuosaikiu gyvenimu ir atgaila. Vietoj pretenzijų kitiems pradėdavo nuo savęs paties. Kartais jausdavosi toks menkas, kad norėdavo pabėgti iš Arso. Tačiau būtent į šį menkumą įsiveržė Dievo malonė. Jis tapo tuščias, kad būtų pilnas Dievo. Taip paprasti Arso klebono žodžiai įgijo galią paliesti žmonių širdis ir jas perkeisti.
„Tai išeities taškas tarnystėje, kuriai esame pašaukti: klausytis Dievo ir jo Tautos“, – apibendrino Dvasininkijos kongregacijos prefektas, pridurdamas, kad būtina klausytis ir rimtai kalbėtis ir su tais, kurie jai nepriklauso. Kita Arso klebono pamoka – mokėti prarasti save ir tai, kas buvo pasiekta, sukurta, užtikrinta. „Pralaimėti, kad laimėti“, „mirti, kad gyventi“, priminė ne kartą Evangelijoje atrandamus paradoksus vyskupas.
Vatikano II Susirinkimo pamoka: „kartu“
Kreipdamasis į šv. Jono Vianėjaus minėjimo Mišių dalyvius kunigus, Dvasininkijos kongregacijos prefektas priminė ir dar vieną pamoką, kurią davė Vatikano II Susirinkimas ir kurios reikia 21 amžiui: bendrystės ekleziologiją, mokymą apie dvasininkiją kaip vieną organišką visumą, susijusią tarpusavyje, vienybėje su vyskupu, Dievo tautos viduje. Tik kartu, tik visiems pašaukimams ir charizmoms darniai veikiant kartu, tik dalijantis tikra brolyste Bažnyčia bus pajėgi įterpti evangelinį raugą į kiekvieną žmogiškąją tikrovę.
„Broliai, nesu ir nesame aukštesni už kitus, bet galime būti „santykio ir bendrystės amatininkais“. Tad norėčiau būti kartu su jumis, Romos Kurijoje, intencijų ir dvasios vienybėje su popiežiumi Pranciškumi, tarnaudami dvasininkijai ir visai Dievo tautai, pakeliui link pažadėtosios žemės šiame 21 amžiuje“, – sakė naujasis Dvasininkijos kongregacijos prefektas savo pirmoje homilijoje, pasakytoje Romoje. (RK / Vatican News)
