Popiežiaus žinia Pasaulinės jaunimo dienos proga
Mieli jaunuoliai!
Pasaulio jaunimo dienų Panamoje tema buvo: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Po šio renginio vėl iškeliavome į naują tikslą – Lisaboną-2023, girdėdami širdyse aidintį primygtinį Dievo kvietimą pakilti. 2020 m. apmąstėme Jėzaus žodžius: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (Lk 7, 14). Praėjusiais metais mus įkvėpė šventojo apaštalo Pauliaus asmuo, kuriam prisikėlęs Viešpats pasakė: „Kelkis! Skiriu tave liudytoju tų dalykų, kuriuos matei“ (plg. Apd 26, 16). Likusį kelio etapą, kol pasieksime Lisaboną, eisime kartu su Mergele iš Nazareto, kuri iškart po apreiškimo pakilo ir „susiruošusi skubiai iškeliavo“ (Lk 1, 39) padėti savo pusseserei Elzbietai. Visoms trims temoms būdingas veiksmažodis keltis, kuris, prisiminkime, taip pat reiškia „prisikelti“, „pabusti gyvenimui“.
Šiais sunkiais laikais, kai žmoniją, jau ir taip išmėgintą pandemijos traumos, dar drasko ir karo tragedija, Marija visiems, o ypač jums, tokiems pat jauniems žmonėms, kaip ji, vėl atveria artumo ir susitikimo kelią. Viliuosi ir tvirtai tikiu, kad patirtis, kurią daugelis iš jūsų išgyvens Lisabonoje kitų metų rugpjūtį, bus nauja pradžia jums, jaunuoliai, o kartu su jumis ir visai žmonijai.
Marija pakilo
Po apreiškimo Marija galėjo sutelkti dėmesį į save ir į rūpesčius bei baimes dėl savo naujos būklės. Bet ne, ji visiškai pasitiki Dievu. Marija galvoja apie Elzbietą. Ji pakyla ir išeina į saulės šviesą, kur yra gyvybė ir judėjimas. Nors stulbinanti angelo žinia sukėlė žemės drebėjimą jaunosios Marijos planuose, ji nesileidžia paralyžiuojama, nes jos viduje yra Jėzus, prisikėlimo galybė. Ji jau nešioja savyje paaukotą, tačiau amžinai gyvą Avinėlį. Ji pakyla ir išjuda, nes yra įsitikinusi, jog Dievo planas yra geriausias įmanomas jos gyvenimo planas. Marija tampa Dievo šventykla, keliaujančios Bažnyčios įvaizdžiu, – Bažnyčios, kuri išeina ir tarnauja, Bažnyčios, kuri neša Gerąją Naujieną!
Savo gyvenime patirti prisikėlusio Kristaus buvimą, sutikti Gyvąjį yra didžiausias dvasinis džiaugsmas, šviesos sprogimas, kuris negali palikti nė vieno „neišjudinto“. Tai iš karto išjudina žmogų ir skatina jį nešti šią žinią kitiems, liudyti šio susitikimo džiaugsmą. Būtent tai paskatino pirmuosius mokinius skubėti tomis dienomis po prisikėlimo: „Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28, 8).
Pasakojimuose apie prisikėlimą dažnai vartojami du veiksmažodžiai: pažadinti ir prikelti. Šiais žodžiais Viešpats ragina mus išeiti į šviesą, leistis jo vedamiems ir peržengti mūsų visų uždarų durų slenkstį. „Tai reikšmingas Bažnyčios įvaizdis. Mes, Viešpaties mokiniai ir krikščionių bendruomenė, taip pat esame kviečiami greitai pakilti, kad įžengtume į prisikėlimo dinamiką ir leistumės Viešpaties vedami keliais, kuriuos jis nori mums parodyti“ (Homilija per Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmę, 2022 m. birželio 29 d.).
Viešpaties Motina yra pavyzdys jaunuoliams, kurie juda, o ne stovi nejudrūs priešais veidrodį ir kontempliuoja patys save ar yra įsipainioję į socialinius tinklus. Marijos dėmesys nukreiptas į išorę. Ji yra Velykų moteris, patirianti nuolatinę egzodo būseną, išeinanti iš savęs į tą didįjį Kitą, kuris yra Dievas, ir pas kitus, savo brolius ir seseris, ypač tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, kaip jos pusseserei Elzbietai.
...ir skubiai iškeliavo
Šventasis Ambraziejus Milanietis, komentuodamas Luko evangeliją, rašo, kad Marija skubiai iškeliavo į kalnyną, „nes džiaugėsi pažadu ir troško patarnauti su atsidavimu ir entuziazmu, kilusiu iš vidinio džiaugsmo. Būdama pilna Dievo, kur kitur ji galėjo eiti, jei ne aukštyn? Šventosios Dvasios malonė neleidžia delsti“. Taigi Marijos skubėjimas reiškia jos troškimą tarnauti, džiaugsmingai skelbti, nedvejojant atsiliepti į Šventosios Dvasios malonę.
Marija atsiliepė į pagyvenusios pusseserės poreikius. Ji nenusigręžė ir neliko abejinga. Labiau galvojo apie kitus, nei apie save. Ir tai suteikė jos gyvenimui dinamiškumo ir entuziazmo. Kiekvienas iš jūsų galite savęs paklausti, o kaip aš reaguoju į poreikius, kuriuos matau aplink? Gal iš karto sugalvoju, kaip pateisinti savo atsiribojimą? Ar rodau susidomėjimą ir norą padėti? Žinoma, jūs negalite išspręsti visų pasaulio problemų. Tačiau galbūt galite pradėti nuo artimiausių žmonių, nuo problemų, kylančių jūsų gyvenamojoje aplinkoje. Kartą kažkas pasakė Motinai Teresei: „Tai, ką jūs darote, tėra lašas vandenyne.“ O ji atsakė: „Bet jei aš to nedaryčiau, vandenyne būtų vienu lašu mažiau.“
Susidūrus su konkrečiu ir neatidėliotinu poreikiu reikia veikti skubiai. Kiek daug žmonių pasaulyje laukia, kol kas nors juos aplankys, jais pasirūpins! Kiek senyvo amžiaus žmonių, ligonių, kalinių, pabėgėlių, kuriems reikia mūsų užjaučiančio žvilgsnio, mūsų, kaip brolio ar sesers, apsilankymo, įveikiančio abejingumo kliūtis!
Kokia skuba jus išjudina, brangūs jaunuoliai? Kas jus išjudina taip stipriai, kad negalite stovėti vietoje? Daugelis žmonių, nukentėjusių nuo pandemijos, karo, priverstinės migracijos, skurdo, smurto, klimato katastrofų, klausia savęs: kodėl tai vyksta būtent su manimi? Kodėl būtent aš? Kodėl dabar? Tačiau pagrindinis mūsų egzistencijos klausimas yra: dėl ko aš esu? (plg. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 286).
Jaunos moters iš Nazareto skubėjimas – tai skubėjimas tų, kurie gavo nepaprastų dovanų iš Viešpaties ir negali tuo nesidalyti, trokšta, kad ir kitiems lietųsi didžiulė jų patirta malonė. Tai skubėjimas tų, kurie geba iškelti kitų poreikius aukščiau savųjų. Marija yra pavyzdys jauno žmogaus, kuris negaišta laiko siekdamas kitų dėmesio ar pritarimo – kaip dažnai nutinka, kai esame priklausomi nuo patiktukų socialiniuose tinkluose, – bet ieško tikro ryšio, atsirandančio iš susitikimo, dalijimosi, meilės ir tarnystės.
Nuo pat apreiškimo, kai pirmą kartą iškeliavo aplankyti savo pusseserės, Marija nenustoja keliauti per erdves ir laikus, kad aplankytų savo vaikus, kuriems reikia jos rūpestingos pagalbos. Mūsų kelionė, jei joje yra Dievas, veda tiesiai į kiekvieno iš mūsų brolių ir seserų širdį. Kiek daug liudijimų gauname iš žmonių, kuriuos tarsi aplankė Marija, Jėzaus Motina ir mūsų Motina! Kokioje daugybėje atokių žemės kampelių šimtmečių tėkmėje Marija lankė savo žmones per apsireiškimus ar ypatingas malones! Vargu ar šioje žemėje yra vieta, kurios ji nebūtų aplankiusi. Dievo Motina keliauja tarp savo žmonių, kupina rūpestingo švelnumo, ir prisiima jų rūpesčius bei likimo smūgius. Kur tik yra jai skirta šventovė, bažnyčia ar dedikuota koplyčia, ten gausiai renkasi jos vaikai. Kiek daug liaudies pamaldumo apraiškų! Piligrimystės, šventės, maldavimai, paveikslų priėmimas į namus ir daugybė kitų dalykų yra Viešpaties Motinos ir jos žmonių gyvybingo ryšio ir lankymosi konkretūs pavyzdžiai!
Sveikas skubėjimas visada veda mus aukštyn ir link vienas kito
Sveikas skubėjimas mus visada veda aukštyn ir link kito. Kita vertus, būna ir nesveiko skubotumo, kuris skatina gyventi paviršutiniškai, į viską žiūrėti lengvabūdiškai, neįsipareigojant ir neskiriant dėmesio, iš tikrųjų nesigilinant į tai, ką darome; toks skubotumas verčia mus gyventi, mokytis, dirbti, bendrauti su kitais paskubomis, neįdedant į tai nei savo galvos, nei juo labiau širdies. Taip gali nutikti ir tarpasmeniniuose santykiuose: šeimoje, kai niekada iš tikrųjų neišklausome kitų ir neskiriame jiems laiko; draugystėje, kai tikimės, kad draugas mus linksmins ir tenkins mūsų poreikius, bet iškart jo imame vengti ir einame pas kitą, jei matome, kad jis išgyvena krizę ir jam reikia mūsų; net ir įsimylėjusių porų santykiuose nedaugelis turi kantrybės nuodugniai pažinti ir suprasti vienas kitą. Tokio pat požiūrio galime laikytis mokykloje, darbe ir kitose kasdienio gyvenimo srityse. Kai viskas daroma skubotai, paprastai tai nebūna vaisinga. Yra rizika, kad tie dalykai liks bevaisiai. Štai ką skaitome Patarlių knygoje: „Darbščiojo užmojai tikrai rodo perteklių, bet kas per daug skuba – turi nuostolį“ (21, 5).
Kai Marija pagaliau atvyksta į Zacharijo ir Elzbietos namus, įvyksta nuostabus susitikimas! Elzbieta patyrė stebuklingą Dievo, kuris senatvėje padovanojo jai sūnų, veikimą. Ji turėjo pagrindo pirmiausia kalbėti apie save, tačiau nėra pilna savęs, o trokšta pasveikinti savo jaunąją pusseserę ir jos įsčių vaisių. Vos tik Elzbieta išgirsta Marijos sveikinimą, ji tampa pilna Šventosios Dvasios. Tokie netikėtumai ir Dvasios proveržiai įvyksta tada, kai patiriame tikrą svetingumą, kai svarbiausias yra svečias, o ne mes patys. Tai matome ir Zachiejaus istorijoje. Evangelijoje pagal Luką (19, 5–6) skaitome: „Atėjęs į tą vietą [kur buvo Zachiejus] ir pažvelgęs aukštyn Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.“
Daugeliui iš mūsų netikėtai nutiko taip, kad Jėzus atėjo susitikti su mumis: pirmą kartą patyrėme jo artumą, pagarbą, be išankstinio nusistatymo ir pasmerkimo, gailestingumo žvilgsnį, kurio niekada nebuvome sulaukę iš kitų žmonių. Ir ne tik tai, mes taip pat jautėme, kad Jėzui neužtenka žvelgti į mus iš tolo, bet jis nori būti su mumis, nori dalytis savo gyvenimu. Šios patirties džiaugsmas sužadino mūsų troškimą skubiai priimti jį, būti su juo ir geriau jį pažinti. Elzbieta ir Zacharijas priėmė pas save Mariją ir Jėzų! Mokykimės iš šių dviejų vyresnio amžiaus žmonių, kas yra svetingumas! Paklauskite savo tėvų ir senelių, taip pat vyresnio amžiaus bendruomenių narių, ką jiems reiškia būti svetingiems Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Jums bus naudinga išgirsti anksčiau gyvenusių žmonių patirtį.
Brangūs jaunuoliai, dabar metas skubiai leistis į konkrečius susitikimus, tikrovėje priimti žmones, kurie yra kitokie, nei mes, kaip tai įvyko susitikus jaunajai Marijai ir pagyvenusiai Elzbietai. Tik taip įveiksime atotrūkį tarp kartų, socialinių klasių, etninių ir kitokių grupių – net nutrauksime karus. Jaunimas visada yra naujos vienybės viltis mūsų susiskaldžiusioje ir pasidalijusioje žmonijoje. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jei jaunieji puoselėja atmintį, jei įsiklauso į vyresniųjų dramas bei svajones. „Neatsitiktinai karas į Europą sugrįžo tuo metu, kai nueina karta, jį patyrusi praėjusiame amžiuje“ (Žinia 2-osios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga). Mums reikia jaunų ir senų žmonių sandoros, kad nepamirštume istorijos pamokų ir įveiktume šių laikų poliarizaciją ir ekstremizmą.
Laiške efeziečiams šventasis Paulius skelbia: „Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (2, 13–14). Jėzus yra Dievo atsakymas į visų laikų žmonijos iššūkius. Šį atsakymą Marija nešiojasi savyje, eidama susitikti su Elzbieta. Didžiausia Marijos dovana pagyvenusiai giminaitei – atnešti jai Jėzų. Žinoma, ir konkreti pagalba taip pat yra labai vertinga. Tačiau niekas negalėjo pripildyti Zacharijo namų tokio didelio džiaugsmo ir prasmės, kaip Jėzaus buvimas įsčiose Mergelės, kuri tapo gyvojo Dievo tabernakuliu. Tame kalnuotame krašte Jėzus vien savo buvimu, netardamas nė žodžio, byloja pirmąjį Kalno pamokslą: jis tyliai skelbia palaiminimą mažutėliams ir nuolankiesiems, kurie patiki save Dievo gailestingumui.
Mano žinia jums, brangūs jaunuoliai, didžioji Bažnyčiai patikėta žinia, yra Jėzus! Taip, pats Jėzus, jo begalinė meilė kiekvienam iš mūsų, jo mums dovanotas išganymas ir naujas gyvenimas. Marija yra pavyzdys, kaip priimti šią didžiulę dovaną į savo gyvenimą ir perduoti ją kitiems, kad savo ruožtu neštume Kristų, jo gailestingą meilę ir didžiadvasišką tarnystę kenčiančiai žmonijai.
Visi kartu į Lisaboną!
Marija buvo jaunuolė, kaip ir daugelis iš jūsų. Ji buvo viena iš mūsų. Vyskupas Tonino Bello apie ją taip rašė: „Šventoji Marija, [...] mes gerai žinome, kad tau buvo skirta plaukioti atviroje jūroje. Tačiau jei mes verčiame tave plaukti arti kranto, tai ne dėl to, kad norime tave apriboti iki mūsų pakrančių laivybos lygio, o tam, kad matydami tave taip arti mūsų nusivylimo krantų suvoktume, jog ir mes, kaip tu, esame pašaukti leistis į laisvės vandenynus“ (Maria donna dei nostri giorni, San Paolo, Cinisello Balsamo 2012, 12–13).
Šioms Pasaulio jaunimo dienoms skirtos trilogijos pirmoje Žinioje priminiau, kad būtent iš Portugalijos XV ir XVI amžiuje daug jaunų žmonių, tarp jų daug misionierių, išvyko į nepažįstamus pasaulius, kad pasidalytų savo patirtimi apie Jėzų su kitais žmonėmis ir tautomis (plg. 2020 m. Pasaulinės jaunimo dienos žinia). Šį kraštą Marija norėjo ypatingu būdu aplankyti XX a. pradžioje, kai iš Fatimos visoms kartoms paskelbė galingą ir nuostabią Dievo meilės žinią, kviečiančią į atsivertimą, į tikrąją laisvę. Dar kartą kviečiu kiekvieną iš jūsų dalyvauti didžiojoje tarpžemyninėje jaunimo piligrimystėje, kurios kulminacija bus kitų metų rugpjūtį Lisabonoje švenčiamos Pasaulio jaunimo dienos, ir primenu, kad lapkričio 20-ąją, Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės dieną, Pasaulinę jaunimo dieną švęsime visame pasaulyje pasklidusiose dalinėse Bažnyčiose. Šiuo požiūriu neseniai paskelbtas Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos dokumentas „Pastoracinės gairės dėl Pasaulio jaunimo dienų šventimo dalinėse Bažnyčiose“ gali būti labai naudingas visiems besidarbuojantiems jaunimo sielovados srityje.
Brangūs jaunuoliai, svajoju, kad per Pasaulio jaunimo dienas galėtumėte iš naujo patirti susitikimo su Dievu ir savo broliais bei seserimis džiaugsmą. Po ilgo atotrūkio ir izoliacijos laikotarpio, Dievo padedami, Lisabonoje iš naujo atrasime broliško tautų ir kartų apsikabinimo džiaugsmą, susitaikymo ir taikos apsikabinimą, naujos misionieriškos brolybės apsikabinimą! Tegul Šventoji Dvasia įžiebia jūsų širdyse troškimą pakilti ir džiaugsmą eiti visiems kartu Sinodiniu keliu, atsisakant visų netikrų atsiribojimų. Dabar yra laikas kilti! Skubiai pakilkime! Ir, kaip Marija, nešiokime Jėzų savyje, kad galėtume jį perduoti visiems! Šiuo gražiu gyvenimo laikotarpiu eikite pirmyn, neatidėliokite to, ką Dvasia gali jumyse nuveikti! Iš visos širdies laiminu jūsų svajones ir žingsnius.
Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. rugpjūčio 15-oji, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė
PRANCIŠKUS
