Benediktas XVI: Bažnyčia pasaulyje – svarbiausias klausimas
Pasak Benedikto XVI, jo teologija ir pastangos yra didesnės srovės dalis. 1946 metais, kai jis pradėjo teologijos studijas, niekas negalvojo apie Visuotinį Susirinkimą. Kai visų nuostabai Jonas XXIII jį sušaukė, buvo abejonių dėl jo prasmingumo ir sugebėjimo, ieškant Bažnyčios kelionės krypties, apibendrinti visus klausimus bei įžvalgas.
Paaiškėjo, kad Susirinkimas buvo ne tik prasmingas, bet ir būtinas. Radikaliai atsiskleidė religijų teologijos, arba tikėjimo ir proto sąveikos, klausimai. Šiomis dviem temomis niekada anksčiau nebuvo taip kalbėta, kaip per Susirinkimą. Tai paaiškina, kodėl Vatikano II Susirinkimas visų pirma galėjo labiau sukrėsti Bažnyčią, nei suteikti aiškumo apie jos misiją. Bet poreikis iš naujo suformuluoti klausimą apie Bažnyčios prigimtį ir misiją tapo vis akivaizdesnis ir tokiu būdu pamažu pradėjo ryškėti ir teigiama Susirinkimo reikšmė.
„Mano paties darbui apie Bažnyčią įtaką padarė nauja, po I Pasaulinio karo Vokietijos Bažnyčioje susidariusi situacija. Jei iki tol ekleziologija buvo traktuojama iš esmės instituciniu požiūriu, tai dabar su džiaugsmu buvo suvoktas platesnis dvasinis Bažnyčios sampratos matmuo“, – rašo Benediktas XVI. Romano Guardini žodžiais tariant, „Bažnyčia pradėjo busti sielose“. Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas tapo atramine sąvoka, kuri buvo perimta 1943 metų enciklikoje Mystici Corporis. Tačiau po to, kai Bažnyčios kaip Kristaus Kūno sąvoka pasiekė savo viršūnę, ji vėl buvo kritiškai sijojama.
Šiame kontekste, pasak popiežiaus emerito, jis rašė savo disertaciją „Žmonės ir Dievo namai šv. Augustino mokyme“, paminėdamas ir didelį kongresą apie Augustiną, vykusį 1954 metais Paryžiuje, šis kongresas jam padėjęs geriau pažinti šį autorių. Tuo metu atrodė, kad Civitas Dei reikšmės klausimas išspręstas, ypač po Harnacko mokyklai priklausiusio Heinricho Scholzo 1911 metų disertacijos: Dievo miestas ir žmonių miestas nėra kokių nors konkrečių asociacijų, bet tikėjimo ir netikėjimo jėgų istorijoje išraiškos. Tai atitiko ir plačiąją nuomonę, Bažnyčią ir tikėjimą pastačiusią į gražią, bet nedaug reiškiančią vietą.
Tiesa, kad 410 m. drama, vestgotams paėmus ir apiplėšus Romą, giliai sukrėtė to meto pasaulį, taip pat ir šv. Augustino mąstymą. Žinoma, kad Civitas Dei negali būti tiesiog sutapatinamas su Bažnyčios institucija ir šiuo požiūriu viduramžiais Augustinas iš tiesų padarė fatališką klaidą, kuri, laimė, šiandien jau visiškai įveikta. Kita vertus, visiškam Bažnyčios sampratos sudvasinimui trūksta tikėjimo ir jo institucijų pasaulyje tikroviškumo.
„Todėl Vatikano II Susirinkime klausimas apie Bažnyčią pasaulyje pagaliau tapo iš tiesų svarbiausia problema. Šiais samprotavimais norėjau tik parodyti kryptį, kuria mane vedė mano darbas. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tarptautinis simpoziumas Pranciškonų universitete Stiubenvilyje bus naudingas siekiant gerai suprasti Bažnyčią ir pasaulį dabartiniu metu. Kristuje, Benediktas XVI“, – linkima popiežiaus emerito laiške JAV pranciškonų universiteto surengtos konferencijos dalyviams. (RK / Vatican News)
