Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto oficialių santykių 100-osios metinės
1922 m. lapkričio 10 d. popiežius Pijus XI pripažino de iure nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir tai padėjo pagrindus oficialiems ryšiams, kurie vėliau tapo dvišaliais diplomatiniais santykiais.
Pirmieji atstovai, siekę Šventojo Sosto pripažinimo naujai Lietuvos valstybei buvo du kunigai. Pirmasis Lietuvos pripažinimu Vatikane rūpinosi kun. Kazimieras Prapuolenis, kuris per Didįjį karą ir po jo gyveno Romoje, vadovavo Rusijos imperijos išlaikomai Romos Šv. Stanislovo bažnyčiai. Po jo, jau su oficialiais įgaliojimais, į Romą atvyko kun. Jurgis Narjauskas, buvęs Seinų kunigų seminarijos profesorius ir „Šaltinio“ leidyklos bei spaustuvės bendrasavininkas. Pirmasis jau pripažintos Lietuvos atstovas Vatikane buvo Kazys Bizauskas. Geriems dvišaliams santykiams tuo metu kenkė Vilniaus problema. Tuo metu Vilnius ir Vilnija buvo Lenkijos valstybės dalimi. Šventasis Sostas 1925 m. įkūrė Vilniaus arkivyskupiją Lenkijos ribose. O tai kėlė nepasitenkinimą Lietuvoje ir kenkė santykiams su Šventuoju Sostu. Tik 1927 m. buvo paskirtas pirmasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras prie Šventojo Sosto ir Šventojo Sosto nuncijus Kaune. Netrukus prasidėjo nauja krizė. Santykiai vėl normalizuoti 1939 m. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, Šventasis Sostas nepripažino aneksijos ir visą laiką iki nepriklausomybės atkūrimo Romoje veikė Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto. Normalūs Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniais santykiai buvo atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d. (jm / Vatican News)
