Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas: nepriimu vieno būdo mąstyti (II)
Kaip naujasis prefektas reaguoja pavadintas „progresistu“? Kaip pats prisistatytų?
„Nei popiežius, nei aš nesijaučiame apibrėžiami žodžio „progresistai“, kuris turi paviršutiniškumo, įkyraus pokyčių ieškojimo, paniekos turtui, kurį mums paliko istorija, aistros naujovėms, tarsi tai, kas nauja, visada būtų geriau už tai, kas sena, atspalvį“, – pažymėjo teologas argentinietis. Pasak jo, tarp Hitlerio ir šv. Pranciškaus Asyžiečio jis renkasi antrąjį, nors šis gyveno viduramžiais. Bet jam rūpi, kad teologija turėtų poveikį, kalbėtų šiandienos žmogui, galėtų būti suprasta ir priimta kaip gyvenimo šviesa. O tai reiškia sugebėjimą ją gilinti per dialogą su žmonėmis šiandien, taip pat lankstumą ieškant žodžių, kurie geriau išreiškia tiesą tam tikrame kontekste.
Italų dienraštis priminė naujojo Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto neseną įrašą „Facebook“ paskyroje, jog jis suprantąs, kad turėsiąs daug kritikų ar priešininkų, teikiančių pirmenybę kietam, griežtam, su pasauliu kariaujančiam mąstymui. Kas jie tokie, kaip jis reaguos į juos?
Pasak V. M. Fernandezo, kuris iki paskyrimo į naujas pareigas buvo beveik 800 tūkstančių turinčio La Platos miesto arkivyskupas, jis vertinąs įvairovę, turtingumą, iš visų pusių pasiekiančius indėlius. Antai, savo arkivyskupijoje jis įsteigė asmeninę parapiją, kad tradicionalistai turėtų kunigą, kuris rūpinasi jais, bet pats neaukoja Mišių pagal tradicines apeigas ir nemano, kad jos yra patrauklios daugumai. „Bet man malonu ir visai netrukdo, jei kažkam patinka“, – pažymi ganytojas. Kita vertus, jis atmeta kaltinimus už tai, kad aukoja Mišias ispaniškai.
„Problema yra žmonės, kurie nori primesti savąjį teologijos vystymo būdą, vienintelį krikščioniškosios minties išraiškos būdą, vienintelį stilių ir nepripažįsta skirtingų akcentų ar rūpesčių. Akivaizdu, kad tokie žmonės manęs negalės toleruoti ir gali būti, kad kas nors bandys man pakenkti bet kokiomis priemonėmis. Tačiau daugybę kartų per dieną kartoju šią maldą: „Apsaugok mane, Viešpatie, tavyje aš ieškau prieglobsčio. Pasitikiu tavimi, tavimi nenusivilsiu““, – pažymėjo V. M. Fernandezas, pasak kurio, šią maldą jis kartoja norėdamas apsisaugoti ir nuo įsiutusių antikatalikų ir, deja, nuo savo tikėjimo brolių.
Interviu dienraščiui la Repubblica jis taip pat atsakė į kelis kitus klausimus. Ar peržiūrės ankstesnį Tikėjimo mokymo dikasterijos atsakymą bei draudimą laiminti homoseksualių tikinčiųjų poras? Pasak naujojo dikasterijos prefekto, yra galimybė, kad šis atsakymas galėtų būti tikslinamas, turtinamas, gerinamas, geriau apšviestas Pranciškaus mokymo.
Dienraštis priminė naujojo prefekto abejonę dėl tinkamumo šioms pareigoms, nes jos apima ir nepilnamečių seksualinio išnaudojimo problemų sprendimą, o šioje srityje jis neturi pakankamos kompetencijos. Bet popiežius paaiškino, kad išnaudojimo bylas sprendžiantis skyrius gana savarankiškas. Pasak V. M. Fernandezo, jis įsitikinęs, kad išnaudojimų problema šiandien lemia pasitikėjimą Bažnyčia. Kita vertus, jis mažai ką gali patarti puikiems Dikasterijos ekspertams. Tad stengsis atsiliepti į visus jų poreikius, tuo pat metu jiems netrukdydamas, bet pats labiau orientuosis į tuos klausimus, kuriems yra pasirengęs: teologiją, tikėjimo apmąstymą, tikėjimo ir mokslo dialogą, teologijos, dvasingumo ir sielovados ryšį, klausytis ir pasaulį apšviesti sugebančios teologijos vystymą.
Ar katalikiška seksualinė moralė yra nutolusi nuo tikrovės? Visada yra rizika paversti moralę paprasčiausiais draudimais, o tai nepadarys jos įtikinančia ar patrauklia. Visada geriau parodyti pasiūlymo grožį, tikslą, siektiną idealą, Dievo mums parengtą vaišių stalą.
Ar moterų vaidmuo Bažnyčioje bus permąstomas ir kaip? Taip, bet sutelkti visą diskusiją į moterų kunigystę reiškia ją nuskurdinti. Bet diskusija turi turėti praktinių pasekmių. Bažnyčia turi sugebėti moterims suteikti vietą ten, kur jos gali padaryti specifišką ir didžiausią poveikį.
Dar 2015 metais popiežius pastebėjo, kad tai, kas normalu vienos geografinės erdvės ganytojui, kitam gali būti skandalas. Koks ryšys tarp Tikėjimo mokymo dikasterijos ir vietinių Bažnyčių ar sinodinio kelio? Kur baigiasi klausymasis ir prasideda ortodoksija?
Tai įkultūrinimo klausimas, itin brangus Pranciškui, pažymėjo naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas.
Gindamas Lotynų Amerikos vargingiausiems žmonėms būdingą dvasingumą, jų būdą gyventi tikėjimu, jis konkrečiai pritaiko mokymą apie Evangelijos, tikėjimo ir dvasingumo įkultūrinimą. Pranciškus labai gerbia skirtingus būdus būti katalikais, egzistuojančius įvairiose pasaulio dalyse, ir kreivai žiūri į bet kokią vienodumo pretenziją. Priimti tokią pretenziją reikštų išduoti Šventąją Dvasią, kurios kūrybingumas neišsemiamas ir kuri kiekvienoje žemės vietoje gali sukurti unikalų Evangelijos įkūnijimo būdą, pažymi V. M. Fernandezas. (RK / Vatican News)
