R. P. Gallagheris: Tragiškas karas Ukrainoje yra visos žmonijos pralaimėjimas!
Kaip pavyzdį arkivyskupas Ričardas Polas Gallagheris pateikė apaštališkojo nuncijaus, t. y. Vatikano ambasadoriaus, Ukrainoje sprendimą, nepaisant karo veiksmų pavojaus Kyjive, neapleisti Ukrainos sostinės ir betarpiškai tęsti diplomatinę misiją nunciatūros būstinėje Kyjive.
Visai pagrįstai reiškiama padėka visoms ambasadoms, kurios rusų žygio į Kyjivą akivaizdoje neišvyko iš krašto, o persikėlė į Lvivą. Tačiau reikia neužmiršti, kad apaštališkasis nuncijus pasiliko Ukrainos sostinėje ir už tai pelnė popiežiaus Pranciškaus viešą pagyrimą ir padėką, kalbėdamas apie nuncijų Kyjive, arkivyskupą Visvaldą Kulboką sakė arkivysk. R. P. Gallagheris.
Anot R. P. Gallagherio, nedera užmiršti nei Ukrainos katalikų graikų ir lotynų vietinių Bažnyčių, įvairių katalikiškų labdaros organizacijų humanitarinių veiksmų, taip pat gausias kardinolo K. Krajewskio, popiežiaus išmaldininko, misijas Ukrainoje. Visa tai be jokios dvejonės gali būti laikoma tam tikru „karitatyviniu apkabinimu“, kuriuo popiežius Pranciškus apkabina ukrainiečių tautą, jos nepalikdamas vienos kentėjimuose ir jos išgyvenamoje tragedijoje.
Šventojo Sosto sekretorius patikino, kad karas Ukrainoje yra ne tik karas, kurį reikia suprasti, visų pirma tai tragedija, kurią reikia įveikti, pastangos suprasti šį karą negali apsiriboti vien tik spekuliatyviniu įsipareigojimu, o turi palengvinti sudėtingą išeities kelių paiešką.
Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis dalijosi mintimis apie keistinus nusistatymus siekiant sudaryti taikai sąlygas. Visų pirma reikia įveikti karo logiką, kuri toliau dominuoja tiek ryšium su konflikto baigtimi, tiek dėl būtinos gynybos pateisinimo. „Nelengva įgyvendinti perspektyvos permainą, tačiau tai nėra neįmanoma. Ji nėra staigaus stebuklingo atsivertimo, o mažų pasikeitimų, leidžiančių įveikti kai kurias schemas ir atverti protą ir širdį kitam, vaisius“, – patikino arkivyskupas.
Vyriausias Vatikano diplomatas atkreipė dėmesį, kad Ukrainos invazija yra ne tik karinio ir politinio pobūdžio apskaičiavimų, bet ir nepakankamo atsižvelgimo į ukrainiečių tautos gilų nacionalinį jausmą pasekmė. Anot jo, atsisakymas kitam pripažinti jo tapatybę pavertė neįmanomu pagarbų dialogą, galėjusį užkirsti kelią įvykiams, kuriuos dabar stebi visas pasaulis.
R. P. Gallagheris pripažino, kad niekas dabar nesugebėtų patenkinamai atsakyti į didžiuosius klausimus, kada karas baigsis, kokios jo pasekmės? Ar Ukraina toliau bus remiama politiškai, kariškai ir ekonomiškai, o gal būt, išsisėmus paramai, bus priversta pasiduoti ir nusileisti neteisingumui? Ar Rusija, dusinama taikomų sankcijų, nusilpusi nuo vidinio politinio, socialinio ir finansinio nestabilumo, liausis tęsti smurto prieš ukrainiečius spiralę? Ar karo dalyvės galop nuspręs sėstis prie derybų stalo?
Bet kuriuo atveju, būtina sustabdyti šį karą kuo greičiau. Kuo labiau tęsis karo veiksmai, tuo tragiškesnės ir gilesnės pasekmės gali būti matomos tiek vietiniu, tiek pasauliniu mastu, pažymėjo R. P. Gallagheris primindamas popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Kartu pripažinkime, kad karas, kiekvienas karas, visada ir visur yra visos žmonijos pralaimėjimas“. (SAK / Vatican News)
