Sinodiškumas remiasi konkretumu, vengia abstraktumo
Dominikonas priminė samarietės ir Jėzaus susitikimą prie šulinio. „Duok man atsigerti“, – paprašė moters Jėzus, šiais paprastais žodžiais pralauždamas juos skyrusią sieną. Netrukus ši moteris tapo jo apaštale, jo žinios skelbėja. „Trokštu“ buvo taip pat vienas iš paskutinių Viešpaties žodžių. Pirmųjų ir dabartinių amžių teologai Jėzaus troškulį suvokė mistinėje perspektyvoje: Viešpats mūsų ieško ir trokšta daug daugiau nei mes sugebame jo trokšti. Jis taip pat yra tas, kuris duoda gyvąjį vandenį – savo dieviškąjį „aš“ – iš tiesų galintį numalšinti dvasinį žmogaus troškulį. Bet daugelis, pridūrė dominikonas, turi šį troškulį atskleisti taip, kaip jį atskleidė ir samarietė, iš pradžių tenorėjusi paprasto vandens. Kaip sakė jau VI amžiaus autorius, dažnai net ir mūsų nuodėmės ir suklupimai, blaškymasis, taip pat seksualinis, yra klaidingi bandymai atrasti tai, ko iš tiesų trokštame. Todėl jei norime išmokti spinduliuoti bendryste, taip pat turime išmokti tai, kas yra gilusis alkis ir troškulys, eiti pas prie šulinio mūsų kantriai laukiantį Jėzų. Pradėkime nuo mažų dalykų, nuo kasdienybės. Nes nėra nieko praktiškiau, kaip yra sakęs praėjusio amžiaus jėzuitų vyresnysis Pedro Arupe, kaip atrasti Dievą, kitaip tariant, jį įsimylėti. Tai, kaip įsimylėsime, lems viską – kada pakilsime iš lovos ryte ir kaip užbaigsime dieną vakare, ką darysime savaitgalį, ką skaitysime, kas mus džiugins ir kas skaudins. Tačiau aistroje ir meilėje būna ir sukrėtimų: tai svarbi tema krikščionio formacijai. Sinodinė Bažnyčia moka mylėti meile, kuri nei bėga, nei savinasi, kuri nepuola, bet taip pat nėra šalta.
Viešpats, primena dominikonas, paradoksaliai pritaria samarietei, kad ji neturi vyro, nes turėjo jau penkis ir dabartinis nėra jos vyras. Ir mes turime pasirengti giliems asmeniniams susitikimams su konkrečiais asmenimis, kurie peržengia lengvai klijuojamas etiketes. Meilė yra konkreti. Kartais galime kietai vienas su kitu nesutarti – kaip apaštalas Petras ir apaštalas Paulius. Bet jų nesutarimas tuo pat metu buvo tikras susitikimas, lydimas pykčio aistros, bet veidas į veidą, be apkalbų už nugaros, be neapykantos. Tuo tarpu šiandien daug žmonių jaučiasi Bažnyčios nustumti į šoną, apklijuoti abstrakčiomis etiketėmis, kai jiems turėtume leisti pažinti Dievo Aš Esu.
*
Teologė Anna Rowlands taip pat pabrėžė realybės ir konkretumo bei abstraktumo saugojimosi svarbą, tuo pat metu atkreipdama dėmesį į paradoksą, jog, nepaisant šios svarbos, mums dažnai sunku priimti tikrovę. Dievo gyvenimo tikrovė yra bendrystė, į kurią jis pakvietė ir mus, todėl tai mūsų gyvenimo garbė ir orumas. Įsilieti į bendrystę taip pat reiškia visų labui atduoti savo sugebėjimus, savo charizmą, savo dovanas.
Pasaulyje, kuriame linkstama vienodinti ir fragmentuoti, sinodinė bendrystė yra graži skirtingumų vienybe. Antra, tikra bendrystė yra konkreti ir apčiuopiama, ji siūlo duonos alkaniems, pasveikimą ligoniams, poilsį išsekusiems. Britų teologė papasakojo vieną nutikimą, kuris padėjo suprasti, kokia svarbi bendrystė. Kartą ji dirbo viename socialiniame centre ir paklausė migrantų, kodėl jie ateina būtent čia. Vienas atsakė – nes esame pašaukiami vardais, o po to tie, kurie mums padeda, atsisėda šalia ir valgo kartu su mumis. „Taip mums sugrąžinamas orumas, taip pripažįstamas mūsų žmogiškumas.“ Galima pasakyti ir trečią dalyką – bendrystė yra mus su kitais laike ir erdvėje susiejantis įsitraukimas, veikimas.
Spalio 9 dieną į Sinodo apie sinodiškumą narius taip pat kreipėsi vienas iš seseriškų Bažnyčių atstovų, Sinode dalyvaujantis stebėtojo teisėmis, – Konstantinopolio patriarchato delegatas metropolitas Jobas, Brazilijos nacionalinės tikinčiųjų pasauliečių tarybos pirmininkė Sonia Gomes de Oliveira, kunigas ir teologas iš Malaizijos Clarence’as S. Davedassanas bei fokoliarų judėjimo narė iš Honkongo Siu Wai Vanessa Cheng. (RK / Vatican News)
