Vatikano muziejuose – „skulptorių kunigaikščiui“ skirta ekspozicija
A. Canova (1757-1822) gimė Venecijos Respublikoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį, virš 40 metų, gyveno ir kūrė Romoje, tapdamas ko gero garsiausiu savo laikmečio skulptoriumi, atstovaujančiu vadinamajai klasicizmo srovei. Atitinkamai, dauguma jo darbų vaizduoja Antikos mitų ir istorijos figūras. Dalis darbų yra skirta jo laikmečio figūroms ir Šventojo Rašto veikėjams.
Nors tuo metu gatvė, kurioje buvo jo dirbtuvės, vadinosi kitaip, šiandien ji pavadinta jo vardu ir yra šalia kitų Romos senamiesčio įžymybių, kaip kad Augusto mauzoliejus. Aplankyti A. Canovos dirbtuves buvo daugelio kitų to meto menininkų iš visos Europos svajonė. A. Canova taip pat tapė ir suprojektavo neoklasicistinę bažnyčią savo gimtajame Posanjo miestelyje, kurios statybas pats ir finansavo.
Kaip minėta, dalis mažiau žinomų skulptoriaus darbų eksponuojama Damų salėje, kuri 1608–1609 metais buvo įrengta popiežiaus Pauliaus V pageidavimu, jos langai žvelgia į dabartinius Vatikano sodus su fontanais, ji dekoruota vieno iš žinomiausio baroko dailininko Guido Reni. Jo freskose vaizduojamos kelios Naujojo Testamento temos: Sekminės, Viešpaties Atsimainymas ir Žengimas į dangų.
Tačiau Vatikano muziejuose įrengtoje ekspozicijoje pabrėžiamas dar vienas A. Canovos gyvenimo nuopelnas, kuris itin reikšmintas pačiai Vatikano muziejų istorijai: ne vien skulptoriaus, bet ir organizatoriaus, įžvalgaus ir kultūrinį paveldą labai vertinusio mąstytojo talentais apdovanotas menininkas buvo vienas iš svarbiausių veikėjų tame, ką galima pavadinti popiežių „kultūros politika“, daug metų ėjęs Popiežiaus valstybės senienų ir menų generalinio inspektoriaus pareigas.
Būtent A. Canova, 1815 metais nusileidus Napoleono žvaigždei, Pijaus VII, buvusio „Napoleono kalinio“, buvo pasiųstas į Paryžių, kad sugrąžintų prancūzų okupacijos metu iš įvairių Italijos miestų bažnyčių ir kolekcijų, taip pat popiežiaus, esą „pasiskolintus“ darbus, atiduotus Luvro muziejui. Nors pastarojo vadovybė jokiais būdais nenorėjo jų atiduoti, A. Canovos ryšių, diplomatijos ir tarpininkavimo dėka 1815 metų spalio 25-ąją galiausiai 249 darbai, užkelti ant 41 vežimo, traukiamų 200 arklių, iš Paryžiaus patraukė į įvairius Italijos miestus – beje, tik pusė iš Antonio Canovos sąrašo. Tokiu būdu į Vatikano muziejus sugrįžo tokie Antikos šedevrai kaip Belvederio Apolonas ar Laokoono ir jo sūnų skulptūrinė grupė, Rafaelio tapybos šedevras „Atsimainymas“, kuriais Vatikano muziejų lankytojai gėrisi ir šiandien.
„Vatikano muziejai labai skolingi šiai išskirtinei figūrai ir todėl norėjome ją paminėti“, – Antonio Canovai skirtą ekspoziciją pristatė dabartinė Vatikano muziejų direktorė Barbara Jatta. (RK / Vatican News)
