Religinio fanatizmo smerkimas neturi tapti pretekstu riboti tikinčiųjų laisvę
Šventojo Sosto atstovas savo kalboje priminė prieš keletą metų ištartus popiežiaus Pranciškaus žodžius, kurie yra labai taiklus religijos laisvės apibrėžimas. 2015 m. lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstijose Pranciškus kalbėjo: „Religijos laisvė neabejotinai reiškia teisę garbinti Dievą individualiai ir bendruomenėje, kaip mums liepia sąžinė. Tačiau religijos laisvė dėl savo prigimties peržengia maldos vietų ir privačios individų bei šeimų sferos ribas. Nes pati religija, religinis matmuo, nėra subkultūra; ji yra kiekvienos tautos ir kiekvienos kultūros dalis.“
Arkivyskupas pateikė susirūpinimą keliančius statistinius duomenis: beveik 4,5 mlrd. žmonių gyvena šalyse, kuriose religijos laisvė yra suvaržyta. Tai reiškia, kad šia laisve negali naudotis maždaug 57% pasaulio gyventojų. Statistika taip pat rodo, kad krikščionys yra labiausiai persekiojama tikinčiųjų grupė.
Šventojo Sosto atstovas taip pat paminėjo piktnaudžiavimą religiniais jausmais skatinant neapykantą. Reikia aiškiai pabrėžti, kad jokia tikra religija niekada neskatina neapykantos ir nepateisina prievartos. Todėl kalbant apie religinę neapykantą svarbu būti ypatingai atsargiems. Sąvoka „neapykantos kalba“ yra bendro pobūdžio ir gali būti subjektyviai, įvairiai ir šališkai interpretuojama. Reikia atsiminti, kad nėra visuotinai priimto tarptautinio teisinio neapykantos kalbos apibrėžimo. Kita vertus, kaip pripažįstama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 18 straipsnyje, teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę apima teisę išpažinti savo religiją, mokyti tikėjimo tiesų, atlikti religines apeigas. Taigi religinių įsitikinimų reiškimas ir religinių bei moralinių principų mokymas niekada neturėtų būti tapatinamas su neapykantos kalba. Žinoma, reikia griežtai smerkti religijos instrumentalizavimą neapykantos tikslais, tačiau taip pat turime būti atsargūs, kad religinio fanatizmo smerkimas netaptų pretekstu riboti tikinčiųjų laisvę. (jm / Vatican News)
