Sinodo baigiamasis dokumentas apie Bažnyčios sinodinį pašaukimą
Šeštadienio, spalio 26-sios, vakarą Vyskupų sinodo XVI asamblėja priėmė ir, popiežiaus nurodymu, paskelbė savo darbų Baigiamąjį dokumentą. Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė. Jos būstinėje Sinodo asamblėjos vadovai tą patį vakarą vykusioje spaudos konferencijoje atsakė į žurnalistų klausimus.
Popiežius dar šeštadienio pavakare pareiškė, kad nebus įprastinio Posinodinio apaštališkojo paraginimo – popiežiaus mokymo dokumento, kuriuo popiežius pasidalija savo rekomendacijomis pasibaigusio sinodo tema, todėl nurodė sinodo asamblėjos priimtą dokumentą nedelsiant paskelbti. Tačiau ar šio sinodo Baigiamąjį dokumentą galima laikyti popiežiaus mokymo dokumentu? Į šį klausimą atsakė teologas kun. R. Battocchio, vienas iš asamblėjos nepaprastųjų sekretorių, pasak kurio, popiežiaus pasisakymas atsiliepia į apaštališkosios konstitucijos Episcopalis communio tvirtinimą, kad jei popiežius įsakmiai pritaria, dokumentas tampa jo mokymo dalimi.
Dokumentas, užbaigiantis spalio 2–26 dienomis posėdžiavusį Sinodą tema „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ sudarytas iš įvado, penkių dalių ir pabaigos. Visos dalys pradedamos žodžiais iš paskutiniųjų dviejų šv. Jono Evangelijos skyrių, kuriuose pasakojama apie mokinių susitikimus su priskėlusiu Jėzumi. Visuose dokumento skyriuose akcentuojamas atsivertimas: „Sinodiškumo širdis – Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti“; „Kartu laive – ryšių atsivertimas“; „Išmeskite tinklus – procesų atsivertimas“; „Sėkminga žūklė – santykių atsivertimas“; „Ir aš jus siunčiu – mokinių misionierių tautos formavimas“. Pašaukimas į misiją kartu yra ir kvietimas į kiekvienos konkrečios Bažnyčios ir visos Bažnyčios atsivertimą (11).
Pirmasis skyrius apžvelgia ir pagilina asamblėjos pirmosios sesijos 2023 m. įžvalgas. Antrasis skirtas krikščionių bendruomenės ryšiams, kurie suteikia misijai išraišką per pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Trečiojoje apžvelgiamos trys susijusios temos: bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai, skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūra. Ketvirtajame kalbama apie galimybes naujais būdais Bažnyčioms dalytis malonėmis laikais, kai sparčiai keičiasi įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis. Penktajame – kvietimas eiti sinodinės Bažnyčios keliu formuojant sinodinei misijai Dievo tautos narius.
Visi dokumento paragrafai buvo priimti absoliučia balsų dauguma, kai kuriems paragrafams išsakytas šimtaprocentinis 355 Sinodo narių pritarimas, tik 33 kartus iš 155 buvo penkiolika ar daugiau nepritariančiųjų, o didžiausias nepritariančiųjų skaičius – 97 – buvo dėl kai kurių 60 paragrafo apie moters vaidmenį Bažnyčioje akcentų.
Sinodiškumas yra dvasinio atsinaujinimo ir struktūrinės reformos kelias, kad Bažnyčia taptų labiau dalyvaujanti ir misionieriška, t. y. kad ji būtų pajėgesnė eiti su kiekvienu vyru ir moterimi skleidžiant Kristaus šviesą (28). Sinodiškumas yra ne savitikslis, bet skirtas misijai, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai Dvasioje. Evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, malonė, pašaukimas ir jos giluminė tapatybė (32). Misijoje dalyvauja visi pakrikštytieji.
Dokumentas daug dėmesio skiria charizmoms ir šventimams, pasauliečių vyrų ir moterų vaidmeniui Bažnyčioje. Pirmoji pasauliečių vyrų ir moterų užduotis yra persmelkti ir perkeisti žemiškąją tikrovę Evangelijos dvasia. Ne visos charizmos turi būti apipavidalintos kaip tarnystės, ne visi pakrikštytieji turi būti apvelkami tarnystėmis, ne visos tarnystės turi būti įsteigtos. Tam, kad charizma būtų apipavidalinta kaip tarnystė, bendruomenė turi apibrėžti tikrą pastoracinį poreikį, lydimą ganytojo su bendruomene atliktos įžvalgos apie galimybę sukurti naują tarnystę. Misionieriška sinodiška Bažnyčia raginama skatinti pasauliečių tarnystės formas, kurioms nereikia šventimų, ne tik liturginėje srityje (66).
Baigiamasis dokumentas mini penkias sritis (77), kuriose būtų galima išplėsti galimybes pasauliečiams, moterims ir vyrams, dalyvauti Bažnyčios gyvenime: dalyvauti bažnytinio įžvalgumo ir visuose sprendimų priėmimo procesuose; užimti atsakingas pareigas vyskupijose ir bažnytinėse institucijose, įskaitant seminarijas, institutus ir teologijos fakultetus; pripažinti ir ryžtingiau remti pašvęstų vyrų ir moterų gyvenimą ir charizmą bei jų darbą bažnytinėse pareigose; didinti skaičių kvalifikuotų pasauliečių, vyrų ir moterų, atliekančių teisėjo vaidmenį kanoniniuose procesuose; veiksmingai pripažinti Bažnyčios ir jos institucijų darbuotojų orumą ir gerbti jų teises.
Skyriuje apie neginčytiną vyskupų, vyskupų kolegijos ir Romos vyskupo sprendimų priėmimo kompetenciją atkreiptas dėmesys į tam tikrus nesuderinamumus bažnytinėje teisėje tarp pasitarimų ir sprendimų priėmimo, nes, pagal sinodinę dvasią, sprendimai daromi su visų pagalba. Todėl asamblėjos nariai pasiūlė įvesti atitinkamą kanonų teisės pataisą (92). Kitoje vietoje pažymima, kad be konkrečių pokyčių artimoje ateityje sinodinės Bažnyčios vizija bus nepatikima ir kad tai atitolins tuos Dievo tautos narius, kurie sėmėsi stiprybės ir vilties iš sinodinės kelionės. Vietos Bažnyčios turi rasti tinkamų būdų šiems pokyčiams įgyvendinti (94).
Baigiamasis dokumentas daug dėmesio paskyrė migracijos apraiškų įtakai Bažnyčios gyvenimui, ypač katalikų Rytų apeigų Bažnyčioms. Auga šių Bažnyčių diasporos skaičius, todėl reikia padėti sustiprinti ryšius su kilmės Bažnyčia, bet ir kurti naujas bendruomenes. Naujos bendruomenės dažniausiai kuriasi lotynų apeigų katalikų kraštuose. Asamblėjos nariai pasiūlė popiežiui sušaukti neeilinį sinodą, skirtą Rytų Katalikų Bažnyčių sustiprinimui (133). Kartu atkreiptas dėmesys į svarbą plėsti Lotynų Katalikų ir Rytų Katalikų Bažnyčių santykius, skatinti apsikeitimą malonėmis. Tuo tikslu asamblėja pasiūlė steigti popiežiaus vadovaujamą Rytų Bažnyčių patriarchų, didžiųjų arkivyskupų ir metropolitų tarybą, kuri būtų sinodiškumo išraiška ir įrankis skatinantis bendrystę ir dalijimąsi liturginiu, teologiniu, kanoniniu ir dvasiniu paveldu. Baigiamajame dokumente pažymima, kad daugelio rytų apeigų tikinčiųjų išvykimas į lotynų apeigų regionus kelia riziką jų tapatybei. Norint išspręsti šią situaciją, reikia sukurti priemones ir parengti normas, kuriomis būtų siekiama kuo labiau išplėsti lotynų apeigų Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių bendradarbiavimą (133).
Sinodas taip pat atkreipė dėmesį į formacijos svarbą. Tam, kad šventoji Dievo tauta galėtų liudyti Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš sinodiškumo, jai reikia adekvataus formavimo, kaip sekti Jėzų Kristų, kuris kontempliuojamas maldoje ir atpažįstamas vargšuose (141). Reikia vientiso, nuolatinio ir bendro formavimo (143). Taip pat reikia pasikeitimo malonėmis tarp skirtingų pašaukimų, siekiant atlikti tarnystę (147). Kita labai svarbi sritis – apsaugos kultūros ugdymas bažnytinėje aplinkoje taip, kad bendruomenės taptų saugios nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims (150). Galiausiai reikia plėsti Bažnyčios socialinę doktriną, įsipareigojimą taikai ir teisingumui, rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir tarpreliginiu dialogu (151).
Sinodo Baigiamasis dokumentas užbaigiamas malda į Dievo Motiną, jos globai patikint sinodo rezultatus: „Švč. M. Marija teišmoko mus, kaip būti keliaujančia mokinių misionierių tauta“ (155). (SAK / Vatican News)
