Širdis, keičianti pasaulį
Popiežius Pranciškus savo naujojoje enciklikoje rašo, kad „Kristus parodė savo meilės mums gylį ne ilgais paaiškinimais, bet konkrečiais veiksmais. Nagrinėdami jo bendravimą su kitais, galime suprasti, kaip jis elgiasi su kiekvienu iš mūsų“.
Būdami graikiškojo racionalizmo, pokrikščioniškojo idealizmo, materializmo, o šiandien – takios individualizmo kultūros vaikai, sunkiai suprantame, jog krikščionybės negalima supaprastinti iki teorijos, filosofijos, moralinių taisyklių rinkinio ar net sentimentalių emocijų srauto. Priešingai, ji yra susitikimas su gyvu Asmeniu.
Supratimas, kaip jis mus myli, kaip jis mus traukia ir kviečia, ir santykių užmezgimas su juo negali būti susiaurintas iki samprotavimų, kultūrinės tapatybės, kuria reikia puikuotis, ar taisyklių žinyno, kuriuo prireikus galima pasinaudoti.
Suprasti, kaip Jėzus mus myli, yra širdies reikalas: tai veiksmų, žvilgsnių ir žodžių istorija. Tai draugystės istorija, širdies reikalas.
„Aš esu mano širdis, – rašo Petro įpėdinis, – nes mano širdis yra tai, kas mane išskiria, formuoja mano dvasinę tapatybę ir suteikia man bendrystę su kitais žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus sako, kad galime suprasti, kaip Jėzus mus myli, „tyrinėdami jo bendravimą su kitais“, t. y. apmąstydami Evangelijos epizodus ir leisdami sau nustebti, kad tokie susitikimai ir toliau vyksta aplink mus, galbūt ten, kur mažiausiai to tikimės.
Stebėdami, kaip jis elgiasi, matome, kad Jėzus visą savo dėmesį skiria „atskiriems žmonėms ir pirmiausia jų problemoms bei poreikiams“. Tai, ką siūlo Nazarietis, yra „draugams būdingas tarpusavio priklausomybės jausmas“.
Jis atėjo, įveikė visus atstumus ir priartėjo prie mūsų, kaip yra arti paprasčiausi ir kasdieniai gyvenimo dalykai. Iš tikrųjų jis turi dar vieną vardą – Emanuelis, reiškiantį „Dievas su mumis“, Dievas arti mūsų gyvenimo, gyvenantis tarp mūsų. Dievo Sūnus įsikūnijo ir apiplėšė pats save, tapdamas tarnu ir aukodamasis iš meilės.
Susitikti su krikščioniškuoju tikėjimu reiškia susitikti su Kristaus širdimi, negalinčia likti abejinga, kuri, apimdama mus savo begaliniu gailestingumu, kviečia mus sekti jo pavyzdžiu.
Ir tai turi socialinių pasekmių, nes pasaulis, patekęs į karų, socialinio ir ekonominio disbalanso, vartotojiškumo ir nežmoniško technologijų naudojimo gniaužtus, „gali keistis, pradėdamas nuo širdies“.
Taigi, enciklika Dilexit nos tampa viso popiežiaus Pranciškaus pontifikato interpretaciniu raktu, pažymėjo Andrea Tornielli, Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius.
(DŽ/Vatican News)
